Aš visa nušviesta šios mylinčios šviesos. Meilės šviesos. Meilės, kurią kol kas moka dovanoti tik vaikai ir šunys

Aš pažįstu Marlį nuo pat vaikystės. Jo vaikystės.

4 mėnesių šuniuką jį pasiėmė iš prieglaudos Ona ir Paulius, jauna studentų pora. Kodėl jie išsirinko būtent jį, tegu patys kada nors papasakoja. Iš šimtų šunų, liūdinčių šalies prieglaudų užkaboriuose, jiems įsiminė neišvaizdus vienaakis šuniukas su abejotinomis šaknimis ir miglota praeitimi.
Jaunuoliai kreipėsi pagalbos į mane ir mes kartu ėmėme mokyti Marlį elgesio šeimoje ir visuomenėje taisyklių.

Paskui kelias dienas jis liko pas mus laikinai priežiūrai.

Tili, mano dešinioji ranka, daranti tvarką šunų tarpe, kol manęs nėra, nepamėgo Marlio iš pirmo žvilgsnio. Tada aš maniau, kad viskas dėl išvaizdos. Juk šuniuko charakteris buvo labai mielas ir draugiškas. Jis mylėjo visus ir viską ir buvo pasiruošęs žaisti iki begalybės.

Tili „presavo“ Marlį ir šunų aikštelėje, kur mes dažnai susitikdavome, kol gyvenome viename rajone. Ne, kuokštai neskraidydavo, paprasčiausiai ji visą laiką jį stabdė ir „nuleisdavo ant žemės“.

Ir štai vakar Marlis vėl atėjo pas mus, praėjus beveik metams. Jei ne mielas snukutis, taip pat švelniai besišypsantis ir naiviai žvelgiantis į pasaulį vienintele, bet tokia gera akimi, aš jo nebūčiau pažinusi.

Prabangus, didžiulis, žvilgantis. Ankstesnį Marlį jame išdavė tik truputį neryžtinga eisena ir nerangumas sukantis ir sėdantis. Tačiau Marlyje atsirado kažkas, keliantis susižavėjimą, kažkokia karališka laikysena ir šviesa. Taip, būtent šviesa, kurią aš ir anksčiau pastebėdavau. Pirmą dieną ji švietė blankokai – Marlis drovėjosi, o aš, pasinėrusi į kasdienę rutiną ir įjungusi „auklėtojo režimą“, stebėjau tik discipliną ir tvarką.
Ilga turininga darbo diena baigėsi, praėjo kaip visada per trumpa naktis.

Ir štai, su pirmaisiais saulės spinduliais atsikeliu ir slenku į vonią. Girdžiu, kad Marlis nemiega ir stebiuosi tuo, kad jis dar neatšuoliavo pasveikinti manęs su labu rytu. Baigiu savo reikalus vonioje, išeinu į svetainę ir regiu tokį vaizdą.

Žvaigždės poza ant sofos miega mūsų vyresnysis iš jaunesniųjų sūnelis. Sofa didelė, tačiau „žvaigždei“ jos neužteko, todėl ji nusprendė nuleisti galvą žemyn ir jau beveik siekia ja grindis.

Mykolas jau turbūt visas būtų nuslydęs ant grindų, tačiau jam nukristi neleido galingas Marlio šonas, kuris sėdi prisispaudęs prie sofos ir snukiu bando pakelti ir gražinti vaiko galvai vertikalią padėtį.

Ar tai išgirdusi mano žingsnius, ar tai pagaliau pajutusi Marlio pastangas, „žvaigždė“ nusprendžia pavirsti „sraige“ ir susisuka ant sofos į kamuoliuką. Tik pakartotinai apuostęs ir įsitikinęs, kad vaikas dabar saugus, Marlis palieka savo postą.

Džiugiai vizgindamas uodegą, šuo pribėga man pranešti, kad avarijai kelias užkirstas.

Jis visas švyti.
Marlis švyti taip ryškiai, kad aš jau nepastebiu nei jo kūno, besiremiančio į mane priekinėmis letenomis, sunkumo, nei skausmo nuo braižančių odą nagų, nei uodegos mostu nuverstos stiklinės su pieno likučiais.

Aš visa nušviesta šios mylinčios šviesos. Meilės šviesos. Meilės, kurią kol kas moka dovanoti tik vaikai ir šunys.

You cannot copy content of this page