Author: Daiva

Septyniasdešimt ketveri metai. Vienas. Ketveri metai vienas šiame bute, nuo tada, kai mirė Danutė. Žinau kiekvieną kampą: virtuvės grindys girgžda

Tame pačiame bute gyvenu trisdešimt aštuonerius metus. Trečias aukštas, be lifto, laiptinė žiemą kvepia drėgme ir antro aukšto kaimynės sriuba.

Šiame name gyvenu keturiasdešimt dvejus metus. Jau nebegalvoju apie jį kaip apie butą — tai tiesiog mano gyvenimas: koridorius su

Mano vardas Aldona. Man šešiasdešimt devyneri, gyvenu viena Kaune nuo tada, kai prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Turiu du

Mano vardas Genovaitė. Man šešiasdešimt šešeri, gyvenu viena Kaune nuo tada, kai prieš trejus metus išėjau į pensiją, ir esu

Papasakosiu tai, nors dar nesu tikra, ar visiškai supratau. Mano vardas Aldona. Man šešiasdešimt vieneri, ir jau dvejus metus esu

Mano vardas Rasa. Man šešiasdešimt treji, gyvenu viena Vilniuje nuo tada, kai prieš dvejus metus išėjau į pensiją. Ir prieš

Mano vardas Elena. Man buvo trisdešimt dveji kai ištekėjau už Alberto. Jam — septyniasdešimt aštuoni. Atėjau po labai ilgo tikro

Sūnų užauginau viena. Kai išsiskyrėme su jo tėvu, Martinui buvo vos penkeri. Iki šiol prisimenu tą mažą dviejų kambarių butą

Priėjau nusipirkti česnakų iš gatvėje sėdinčios močiutės, kai staiga už mano nugaros pasigirdo grėsmingas vyriškas balsas. Bet pradėsiu nuo pradžių.