Barnio metu anyta pavadino mano dukras laisvo elgesio merginomis tiesiog prie jų ir savo sūnaus. Bet būtent už tai ji labai brangiai sumokėjo…

Jau šešerius metus gyvename anytos name. Namas – ne tik jos, nes jį kažkada padovanojo močiutė, o privatizacijoje dalyvavo ir mano vyras, ir jo brolis. Bet ji elgiasi taip, lyg turėtų visą valdžią ir galėtų mus mindyti.

Anyta daugiau nei dvylika metų gyvena Airijoje. Namų duris pravėrė tik kelis kartus per metus – ir niekada viena. Visada su tuo pačiu „vyruku“. O tas – tikras košmaras. Visada purvinas, dvokia prakaitu taip, kad negali būti vienoje patalpoje. Bet tai dar ne blogiausia.

Nuo jo man šiurpsta oda, nes jis leidžia sau per daug mano jaunesnės dukters atžvilgiu. Įsivaizduokit: svetimas vyras, bjaurus ir nemalonus, leidžia sau ją liesti! Ne kartą apie tai kalbėjau anytai. Ji tik numojo ranka. Dar daugiau – ji stojo jo pusėn.

O juk pati turi purviną praeitį: 25 metus gyveno su kitu patėviu, kuris kankino jos pačios sūnus. Jeigu ne močiutė, kuri juos gynė ir maitino, nežinau, kaip jie būtų ištvėrę. Bet ji, atrodo, nieko neišmoko.

Šį kartą istorija pasikartojo. Jie vėl atvažiavo. Kitą dieną jos sugulovas vėl pradėjo provokuoti mano dukrą – tiesiai man prieš akis! Aš ramiai pasakiau jam: „Draudžiu tau net žiūrėti į ją.“ O žinot, ką jis padarė? Bandė mane užrakinti mano pačios kambaryje! Pribėgo anyta – ir prasidėjo stumdymasis. Ji, suaugusi moteris, mano vyro motina, ėmė mane stumdyti, lyg aš būčiau priešas.

Tada įsikišo mano vyras. Per 17 metų pirmą kartą jis stojo ginti manęs. Prasidėjo muštynės. Mano vyras niekada nebuvo konfliktinis – bet čia jis nebeištvėrė.

O anyta – užuot bent po to susimąsčiusi – savaitę pylė ant manęs purvą. Kiekvieną dieną! Ir galiausiai pasakė tai, ko nepamiršiu niekada. Prie mano dukrų, tiesiai joms į akis, ji pavadino jas „paleistuvėmis“. Mano vaikus! Mergaites, kurias auginu dorai, su pagarba. Jos pravirko. Ir aš mačiau, kaip giliai jas tai įskaudino.

Kaip motina gali taip nekęsti savo anūkų? Kaip ji gali taip nemylėti savo sūnaus?

Mano vyras priminė jai: namą padovanojo močiutė, o privatizacijoje dalyvavo ir jis, ir jo brolis. Ir jei ji sugalvos perrašyti būstą tam pašaliniam diedui, mes kreipsimės į teismą.

Aš niekada nebuvau savanaudė. Bet po visko – viskas. Mes neleisime, kad tokia lengvabūdė moteris, kuri nesirūpino savo vaikais, atiduotų mūsų namą svetimam.

Visi tie keli jų viešnagės savaitės vakarai buvo kaip pragaras. Mes atsikvėpėme tik tada, kai jie išvažiavo. Bet aš žinau: taip bus kaskart, kol neturėsime savo būsto.

Mes ne milijonieriai. Niekas mums nepadeda. Neseniai išmokėjome paskolą už mašiną, patys surengėme vestuves (į kurias tikra vyro motina net neatvyko!), patys auginame ir išlaikome savo vaikus. Viską – patys!

Taip, greitai turėsime savo namus. Bet su šia moterimi – viskas. Jokio bendravimo, jokio atleidimo. Tegul gyvena su savo diedu, kuris jau kartą ją paliko septyniems mėnesiams, kai ji sirgo vėžiu ir gulėjo po operacijos. Jis ją dar paliks – bet mes šalia nebebūsime.

Ir žinot… pirmą kartą gyvenime supratau: svetimi žmonės gali būti arčiau širdies nei savi. O tikra motina – tapti didžiausia skriaudėja.