– Brangusis, aš vakar sudaužiau tavo lėkštę!– nenatūraliai džiugiu balsu sušuko žmona, vos tik vyras pramerkė akis…
– Brangusis, aš vakar sudaužiau tavo lėkštę!– nenatūraliai džiugiu balsu sušuko žmona, vos tik vyras pramerkė akis.
– Kaip gi taip?! Tu ką, iš proto išsikraustei? Mano lėkštę! – vyras apstulbęs papurtė galvą, vaikydamas miego likučius.
– Nesibark, tai laimei !– įsitikinusi pareiškė žmona. – Tai senovinis prietaras, taip dar mano prosenelė sakydavo !Tiesa, jai buvo atvejis…
– Na kokiai dar laimei?! – susipainiojęs tarp šlepečių ir kojų, sutuoktinis vos ne vos iššoko iš lovos, susisupo į savo mėgstamą chalatą ir ėmėsi piktai vaikštinėti po kambarį, gestikuliuodamas iš nevilties. Tačiau žmona stengėsi nekreipti į tai dėmesio.
– Vat kai ji sudaužė…
– O prie ko čia ji?! – vos neužkliudydamas pakeltomis rankomis šviestuvo, dar garsiau suriko vyras.- Jeigu aš prieš metus tavo truputį apibraižiau, tai aš kreivarankis idiotas,nevertinu tavęs, to, kas tau brangu, ir išvis kaltas dėl visų planetos masto katastrofų! O jei tu maniškę suknežinai, tai čia iškart laimei?
– Tu nesupranti ,– įsisprendė rankomis į šonus žmona ir geresniam balansui kojas pastatė sutuoktinio pečių plotyje, – Aš juk pati galėjau susižeisti! O ir padariau aš tai netyčia, tiesiog po darbo bare truputį su mergaitėmis padauginau… Ir išvis, aš mergaitė, man galima!
– Mergaitė? Tu juk vyresnė už mane!
– Ak, tai tu dabar dar ir amžių prikaišiosi? Tai kažkokią seną lėkštę prikiši, tai amžių! O kas bus rytoj? Tu ką, visiškai manęs nemyli? – žmona apsiverkė karčiomis ašaromis, griuvo ant sofos ir užsidengė veidą ausimis. Vyras susirūpinęs pažvelgė į ją, sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant sofos krašto.
– Na ką tu sakai, aš tave myliu ir nenoriu nieko prikaišioti. Nenorėjau. Atleisk, savaime išsprūdo. Na, sudaužei tai sudaužei. Žinai, tiesą sakant, ji man pati buvo pabodusi. Nieko baisaus, nupirksime naują, pamanyk tik. Svarbiausia, kad tu nenukentėjai.
Žmona iškart nustojo verkti, atsisėdo ir smarkiai apkabino vyrą.
– Tu pas mane toks geras, toks jautrus! O einam šiandien pas kaimynus į svečius, pasėdėsim, pakalbėsim. Na kaip anksčiau, kai mes su jais beveik kiekvieną vakarą ką nors švęsdavome.
– O kam mums eiti pas kaimynus? – iškart įsitempė vyras.
– Na, aš tavo lėkštę sudaužiau į jų namą… Ir prikalbėjau jiems visko. Žadėjau, kad tu dieną ateisi ir jiems ausis nusuksi… O jie žadėjo tavęs sulaukti…
Vyras ausimis užsidengė akis ir sustugo iš visos gerklės.
Ryški Merkurijaus aušra nušvietė skraidančios lėkštės nuolaužas aikštelėje priešais kaimynų namą….
