Buvo pietų metas. Vaistinėje susidarė eilė. Judėjo ji negreitai. Galiausiai prie langelio priėjo senutė su lazdele…

Buvo pietų metas. Vaistinėje susidarė eilė. Judėjo ji negreitai. Galiausiai prie langelio priėjo senutė su lazdele, kantriai išstovėjusi visą laiką. Ji ištiesė vaistinės darbuotojai receptą ir pinigus, kuriuos prieš tai ilgai skaičiavo.

Toji, pažvelgusi į popierėlį ir perskaičiavusi eurus, viską grąžino senutei:

– Močiute, šito vaisto nėra. Yra analogas, bet jis brangesnis. Reikia dar 12 eurų.

Senutė nesupratusi pažvelgė į darbuotoją ir paklausė:

– Kaip tai nėra? Juk gydytojas išrašė…

– Gydytojas sėdi kabinete ir nežino, ko pas mus yra ir ko nėra. Eikite į kitą vaistinę.

Respektabilios išvaizdos vyriškis, prabilo bosu:

– Bobute, neužlaikykite eilės, pietų pertrauka trumpa, reikia visur spėti.

– Va būtent, tiems pensininkams nėra ką veikti, visur eiles užlaiko, galėtų eiti, kai žmonių mažiau,- palaikė jį turtingai apsirengusi dama.

Eilė pritilo, stebėdama, kas vyksta. Senutė tylėdama pasitraukė į šalį, atidarė aptrintą piniginę, išsitraukė kaži kokią smulkmę. Paskui drebančiomis rankomis pasitikrino kišenes.

Vienoje buvo raktai, kitoje – tvarkingai sulankstyta nosinė. Pinigų daugiau nebuvo. Ji nusiminusi pažvelgė į receptą, kur lotyniškai buvo užrašytas lemtingas preparato pavadinimas. Skruostais lėtai nuriedėjo ašaros.

Eilės pabaigoje stovėjo jauna pora. Vaikinas sukikenęs pažvelgė į senutę ir tyliai tarė savo draugei:

– Jau mirti laikas, jokie vaistai nepadės.

Mergina įdėmiai pažvelgė, į jį, lyg pirmą kartą matydama.

– Žinai, mano močiutė irgi tokia pat senutėlė ir ligota. Tiesą sakant, aš dabar jai pirksiu vaistus.

Ji priėjo prie senutės, paėmė jos receptą, priėjo prie langelio:

– Duokite, prašau, aš primokėsiu.

Eilė tylėjo. Vyriškis sutrikęs krenkštelėjo. Dama pasipiktinusi žybtelėjo akimis:

– Jauna, o gudri, sumojo, kaip nestovėti eilėje.

Mergina paniekinančiai pažvelgė į damą:

– Nepergyvenkite, savo vaistus aš pirksiu pagal eilę.

Paėmusi tabletes, ji priėjo prie senutės:

– Paimkite, močiute. Kaip vartoti žinote? Čia nurodyta, ir recepte, ir ant dėžutės.

– Ačiū, mieloji. O kaip grąžinti tau pinigus? Aš juk dabar skoloje būsiu.

– Nieko nereikia. Valstybė jums daugiau skolinga.

Mergina grįžo į savo vietą. Vaikinas nuolankiai pažvelgė į draugę, siekė jos peties, bandė kažką sakyti, bet toji jį aplenkė:

– Nereikia, nieko nesakyk. Geriau pagalvok, kad ir pats kada nors būsi toks.

Atstovėjusi eilę, mergina susidėjo į rankinuką tai, ką nusipirko, ir tylėdama, nežiūrėdama į vaikiną, pasuko link išėjimo.

You cannot copy content of this page