Kadaise vaikystėje močiutė pasakė: „Žinai, o juk laimė būna skirtinga“. Pagalvojau, na kas per kvailystės…

Laimė – tai juk laimė. Tai kai viskas idealiai gerai. Absoliučiai viskas. Ir tik dabar, bėgant metams, aš pradedu ją suprasti.

Laimė neabsoliuti. Laimė sąlygota.

Laimė – tai kai neskauda.

Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapną.

Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.

Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.

Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.

Laimė – kai sieloje ramybė.

Laimė – kai tu turi rytą.

Laimė – kai tau skambina šiaip sau.

Laimė – tai tiesiog kai nėra nelaimės.

Laimė, jos iš tiesų taip daug, o mes jos vis laukiam ir laukiam, nežinodami, kad ji būna skirtinga…