Darželio auklėtoja pastebėjo, kad vieną mergaitę visada pasiima tėtis, o mama niekada nesirodo. Ji nusprendė viską sužinoti apie juos ir paklausė kolegės

Karina baigė universitetą ir pradėjo dirbti vaikų darželio auklėtoja. Ji labai pergyveno, kad neturi patirties. Vaikai rodė kaprizus, visi verkė mamų, išskyrus vieną. Mariją visada atvesdavo tėtis. Atvesdavo anksti ryte, o pasiimdavo paskutinę. Mergaitė buvo labai rami ir tyli.

Naująją auklėtoją stebino tai, kad mergaitė visada tyli. Mažoji Marytė visada žaidė viena. Labai retai ją buvo galima pamatyti vaikų rate. Karina bandė jai padėti. Žaidė su ja, bandė prajuokinti.

– Mieloji, o tu pastebėjai, kad mūsų vardai panašūs? Tik dvi raidės skiriasi. Draugaukime? – paklausė Karina, tikėdamasi susidraugauti.

– Gerai,- sušnibždėjo mergaitė.

Auklėtoja neturi teisės išskirti kurį nors vaiką. Tačiau Karina nieko negalėjo padaryti su savimi. Jai pastoviai norėjosi apkabinti mergaitę.

Marijos tėtis buvo jaunas. Kas rytą atvesdavo mergaitę ir bučiuodavo atsisveikindamas:

– Lik sveika, princese. Pasiilgsiu, pasimatysime vakare,- sakydavo ir išeidavo, o mergaitė ramiai jo laukdavo visą dieną.

Vyriškis dukrai buvo labai dėmesingas. Mariją visada pasiimdavo paskutinę. Buvo matyti, kad pavargęs. Visada ateidavo su maišais iš maisto parduotuvės. Karina paklausė vienos auklėtojos apie juos. Pasirodo, mergaitė prieš metus neteko mamos. Iki tol buvo labai linksmas ir aktyvus vaikas.

– O tėtis, matai, koks šaunuolis. Ne kiekvienas taip galėtų. Padėti nėra kam. Močiutė pagyvenusi, net iš namų neišeina.

Po šio pokalbio Karina negalėjo nuslėpti savo jausmų mergaitei. Ji mylavo ir žaidė su ja, kai niekas nematydavo. Marija prisirišo prie auklėtojos.
Kartą mergaitės tėtis paskambino ir ėmė atsiprašinėti:

– Auklėtoja Karina, prašau, atleiskite. Darbe kilo problemų, o darželis užsidarys po 20 minučių. Nežinau, ką daryti…

– Nepergyvenkite. Mes su Marija pasivaikščiosime. Suvalgysime ledų. Būkite ramus,- pasakė Karina ir net apsidžiaugė vyriškio vėlavimu.

– Jūs neįsivaizduojate, kaip aš jums dėkingas, – tarė šis, pribėgęs prie judviejų parke.

Tą dieną vyriškis pakvietė Kariną į kavinę ir nuo tada jie nebesiskyrė.

You cannot copy content of this page