Daugiau ne sūnus…

— Numeris nebeaptarnaujamas…

Tomasas klausėsi trumpos, šaltos žinutės ir negalėjo patikėti, kad viskas tikra. Jis skambino motinai pirmą kartą po dvejų metų. Žmona tada pastatė jį prieš pasirinkimą: ji arba mama. Ir jis pasirinko žmoną.

Dabar motinos numeris buvo nepasiekiamas.

Jis sėdėjo ant suoliuko miesto parke, rankose laikydamas laišką. Vokas pasirašytas tvarkinga, pažįstama rašysena: «Tomasui.». Sesuo perdavė jį per kurjerį su rašteliu: «Mama mirė birželio 12 d. Ji prašė tau perduoti šį laišką. Nezvanok man. Tu išdavikai mums.»

Laiškas buvo neatplėštas. Tomasas ilgai nedrįso jo perskaityti. Jis užmerkė akis, prisimindamas dieną, kai viskas prasidėjo. Tada jis išėjo pietauti — norėjo suvalgyti šaurmą, aplankė prekybos centrą, ir staiga pamatė ją. Moterį rudame striukėje, su tamsiais plaukais ir eisena, kurią jis prisiminė iš vaikystės. Akimirkai jam pasirodė, kad tai mama. Jis tada neprisivijo tos moters, o po kelių minučių gavo siuntinį. Viduje buvo šis laiškas.

Jis atplėšė voką. Mamos eilutės buvo lygios, be klaidų:

«Brangusis Tomai, jei tu skaitai šį laišką, vadinasi, manęs jau nebėra. Aš sergu vėžiu. Šiandien jaučiau staigų jėgų antplūdį ir nusprendžiau parašyti. Sako, tai pabaigos ženklas. Nekaltink savęs. Aš šimtą kartų norėjau tau paskambinti, bet išdidumas neleido.

Mes abu pasidavėme šiam jausmui. Aš nesugebėjau rasti bendros kalbos su tavo žmona — ir čia yra mano kaltės. Bet ji taip pat nėra paprastas žmogus. Atleisk man už klaidas. Aš auginausi jus viena, kiek sugebėjau. Tikriausiai bloga mama iš manęs, jei tu taip lengvai atsisukai. Bet net ir dabar tu man esi — mylimas sūnus.»

Tomasas negalėjo sulaikyti ašarų.

Jis prisiminė, kaip kadaise mama jį nuo visų gynė. Kai mokykloje jį užgauliojo, ji buvo kaip siena. Kai jis susirgo, sėdėjo prie jo lovos naktimis. Kai jis pirmą kartą neišlaikė egzamino — tiesiog apkabino.

Jis tada jai neskambino. Tikėjosi, kad ji pati paskambins. O paskui — tapo gėda, paskui — baisu. O dabar — per vėlu.

Jis vėl surinko numerį. Tas pats balso paštas. «Numeris nebeaptarnaujamas.»

Jis grįžo namo. Žmona, Laura, atidarė duris.

— Kas nutiko? Tu grįžai anksčiau.

— Mama mirė, — pasakė jis, nenusiėmęs striukės.

— Kada?

— Prieš tris mėnesius.

— Ir tau nepranešė?!

— Sesuo nenorėjo.

— Tai gi šeimynėlė… — pradėjo Laura, bet jis staigiai pertraukė:

— Nedaryk to! Niekada daugiau nešnekušk apie juos blogai.

Jie nusprendė vykti pas seserį. Ji gyveno kitame mieste. Tomasas važiavo mašina, nekreipdamas dėmesio į Lauros žodžius. Jis pyko ant visų — bet labiausiai ant savęs.

Sesuo atidarė duris su šaltu veidu:

— Atvažiavai. Ko tikiesi? Atgailos? Jau per vėlu.

— Kodėl nepasakei? Aš turėjau žinoti!

— O tu skambinai? Rašei? Ne! Tu pasirinkai — ir pasitraukei. Užblokavau mus. Šaukei, kad daugiau ne sūnus. Atsimeni?

Laura bandė įsikišti, bet sesuo užsidegė:

— Tu geriau visai patylėk! Tu viską sugadinai! Tu nei karto nebandėi tapti mūsų šeimos dalimi!

Tomasas bandė sutramdyti ginčą, bet jau buvo per vėlu. Sesuo išstūmė juos pro duris, nenorėdama nieko daugiau girdėti.

Mašinoje Laura murdėjo:

— Tu neužstojai manęs. Ji mane žemino, o tu tylėjai!

Tomasas žiūrėjo pro langą.

— Aš pavargau. Man skauda. Ir tame, kas įvyko, yra ir tavo kaltės.

Ji nutilo. Daugiau jie nekalbėjo.

Tomasas naktimis namuose net neužmigdavo. Kur jis buvo, Laura nežinojo. Jis beveik neatsakė į skambučius, grįždavo tik dėl sūnaus. Jo siela buvo suplėšyta į gabalus.

Kartais jis gatvėje matė mamą — jos siluetą, eiseną, plaukų spalvą. Širdis sustodavo. Jis atsigręždavo… ir suprasdavo: tai ne ji. Jau niekada ne ji.

Jis vis dar surenka jos numerį. Klausosi automatinio balso.

Ir sako:

— Mama, prašau… atsiliepk…