Didžiavausi savo marti. Bet vieną vakarą pravėriau jų miegamojo duris – ir pamačiau tai, kas sudaužė mano širdį…

Vos prieš savaitę mes šventėme Pauliaus ir Miros vestuves. Tai nebuvo didelė puota su šimtais svečių – tik artimiausi žmonės, kuklus stalas, bet tiek daug šviesos ir šilumos, kad atrodė, jog pati laimė apsigyveno mūsų namuose. Buvo juoko, ašarų, apsikabinimų. Žiūrėdama į juos abu, kaip jie šoka pirmąjį šokį, galvojau: „Štai, mano sūnus surado tikrąją laimę.“

Mira iš pirmo žvilgsnio man pasirodė nuostabi: mandagi, pagarbi, švelni. Ji mokėjo šypsotis taip, kad net kaimynės tarpduryje manęs klausinėjo: „Iš kur tokia gera mergina?“ Aš visiems kartojau: „Mums labai pasisekė. Ji — mūsų šeimos dovana.“

Bet vos tik praėjo keletas dienų po vestuvių, aš pastebėjau keistą dalyką. Kiekvieną rytą Mira keisdavo patalynę. Be jokių išimčių. Iš pradžių šypsojausi, manydama, kad tai jos troškimas palaikyti švarą, jaunatviška tvarkingumo manija. Bet širdyje kilo klausimas: kodėl taip dažnai? Juk jie abu buvo tvarkingi, gyvenimas tik prasidėjo.

Vieną vakarą, nekantraudama, tyliai pravėriau jų kambario duris. Ir sustingau vietoje.
Lova buvo visa drėgna. Patalai permirkę, pagalvės su tamsiomis dėmėmis, net čiužinys spinduliavo sunkia drėgme. Iš pradžių manyje suvirpėjo siaubas – gal kraujas? Bet priėjusi arčiau supratau: tai prakaitas. Aitrus, sunkus, persismelkęs per viską. Ore tvyrojo vaistų kvapas, tas, kurio negali supainioti su niekuo kitu.

— Dieve mano… — sušnibždėjau, pajutusi, kaip žemė slysta iš po kojų.

Mira stovėjo prie lovos, rankose laikydama šlapią paklodę. Jos akyse degė nuovargis ir baimė. Ji nuleido žvilgsnį, tarytum norėdama paslėpti ašaras, ir tyliai ištarė:

— Mama… atleiskite, aš nenorėjau, kad tai pamatytumėte. Pauliui visą naktį buvo blogai. Po chemoterapijos jam visada taip: karštis, drebulys, o paskui prakaitas. Aš nenorėjau jūsų gąsdinti. Jis pats prašė tylėti.

Pažvelgiau į sūnų. Jis sėdėjo lovos krašte, liesas, baisiai išblyškęs. Jo akys buvo tuščios, bet jose slypėjo skausmas, kurio negalėjau pakelti. Mano stiprus, jaunatviškas sūnus, dar visai neseniai šokęs pirmąjį šokį su savo žmona, dabar atrodė taip, lyg visas pasaulis būtų jį palaužęs.

Mano keliai nebeišlaikė, aš prisėdau ant grindų ir pravirkau. Verkiau dėl jo, dėl Miros, kuri visą šią naštą nešė viena, tyliai, be skundų. Ji kiekvieną dieną slėpė nuo manęs šią tikrovę, skalbė patalynę, tvarkėsi su kvapu ir baime, tik tam, kad aš dar bent trumpam galėčiau tikėti, jog mano sūnus sveikas.

Priėjau, apkabinau juos abu ir tyliai pasakiau:

— Sūnau, tau nereikia vaidinti stipraus. Aš vis tiek tave myliu, bet kokiomis aplinkybėmis. Ir tu, Mira… tu man nebe vien marti. Tu esi mano dukra.

Tą akimirką suvokiau, kad tikroji meilė — tai ne vien gėlės, šventės ir pažadai. Tikroji meilė yra skalbti paklodes, permirkusias ligos prakaitu. Meilė — tai kantrybė, tylėjimas, kad kitas nesijaustų silpnas. Meilė — tai laikyti vienas kitą už rankos net tada, kai pabaiga jau beveik čia pat.