Draugė ateidavo pas mane manikiūro ir niekada nemokėdavo. Bet po eilinio tokio atvejo nusprendžiau kaip reikiant ją pamokyti

Kai buvau dekretinėse, galvojau, kaip galėčiau prisidurti prie šeimos biudžeto. Dienos buvo ilgos, vaikas mažas, bet rankos norėjo darbo. Atradau save grožio srityje – manikiūras, pedikiūras. Iš pradžių mokiausi ant savęs, paskui ant draugių.

Tada susikūriau paskyrą socialiniuose tinkluose, įsigijau įrangą, medžiagas. Kiekvienas buteliukas lako, kiekvienas įrankis kainavo. Bet man buvo įdomu, man patiko, o dar ir galėjau uždirbti.
Tačiau štai kas atsitiko.

Pirmieji mano klientai buvo kaimynės. Jos bent jau mokėdavo už medžiagas – simboliškai, bet vis šis tas. O draugės? Ateidavo lyg į grožio saloną, išsėdėdavo dvi-tris valandas, kalbėdavosi, atsigerdavo kavos, išsinešdavo gražius nagus… ir viskas. Nei cento. Tik komplimentus:
– Tu šaunuolė, tu tikra auksinė draugė, tu geriausia.

Ir aš tylėdavau. Galvodavau: na gerai, draugės, padėsiu. Bet kai tai tapo pastoviu reiškiniu, pradėjau jaustis lyg kokia nemokama tarnaitė. Mano vyras pyko:

– Tu eikvoji savo laiką, savo medžiagas, o jos tiesiog naudojasi tavimi. Kiekvieną kartą galėtum priimti klientes, kurios sumokėtų. Kodėl leidi joms lipti ant galvos?

Ir jis buvo teisus. Bet aš vis delsiau pasakyti – nes juk „draugės“.
Ypač viena – Aneta. Ateidavo reguliariai, 2-3 kartus per mėnesį. Galima sakyti, ji turėjo savo „abonementą“ pas mane. Bet jos „mokestis“ buvo vien tik žodžiai:

– Tu nereal, tu šaunuolė, be tavęs nežinau, ką daryčiau.

Ir tiek.

Vieną dieną po eilinio manikiūro aš jai aiškiai užsiminiau apie apmokėjimą. Ji tik šyptelėjo, lyg nesuprastų, apie ką aš kalbu. Ir tada manyje kažkas užvirė.

Aš pasakiau:

– Gerai, Aneta, o įsivaizduokime, kad rytoj aš ateinu į tavo parduotuvę. Pasiimu pilną krepšį produktų mėnesiui, nieko nemoku ir išeinu laiminga. Juk mes draugės, tiesa?

Ji sustingo, jos akys išsiplėtė. O aš tęsiau:

– Tu supranti, kad visos šios medžiagos neauga ant medžių? Aš už jas moku pinigus. O kol tu čia sėdi ir gauni paslaugą „už ačiū“, aš galėčiau priimti klientę, kuri tikrai sumokėtų.

Tyla. Aneta supyko, susirinko daiktus, trenkė durimis ir daugiau niekada negrįžo. O gatvėje dabar net nesisveikina.
Bet žinote ką? Jos „draugystė“ išėjo kartu su ja. Ir ne tik ji – dar kelios „draugės“, kurios taip pat viską gaudavo už dyką, tiesiog išgaravo iš mano gyvenimo.

Iš pradžių buvo keista, net skaudu. Galvojau – gal aš buvau neteisi, gal per griežtai pasakiau. Bet kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo aiškiau suvokiau – aš padariau teisingai. Nes darbas yra darbas, ir už jį reikia mokėti. Draugystė nėra pretekstas naudotis kito darbu.

Dabar aš priimu tik tas klientes, kurios vertina mano laiką ir mano pastangas. Ir pasakysiu atvirai – taip gyventi daug lengviau. Nes kartu su „draugėmis“, kurios dingo, dingo ir mano nuolatinis nusivylimas.

Ir šiandien aš klausiu jūsų: kaip manote, ar tokios „draugės“ išvis kada nors buvo tikros draugės? Ar jos buvo tik patogios vartotojos, kurios mylėjo mane tol, kol aš buvau joms naudinga? 🤔