Draugė ateidavo pas mane manikiūro ir niekada nemokėdavo. Bet po eilinio tokio atvejo nusprendžiau kaip reikiant ją pamokyti
„Dekreto“ metu ėmiau ieškoti sau uždarbio. Ir atradau save grožio industrijoje, ėmiau darytis manikiūrą, pedikiūrą, o kai jau įgudau, tai ir draugėms. Susikūriau paskyrą socialiniuose tinkluose ir pradėjau priiminėti klientes namuose.
Iš pradžių pastovios mano klientės buvo kaimynės, kurios mokėjo tik už medžiagas, o draugės, kurios ateidavo pas mane, darėsi manikiūrą už „ačiū“. Vyras mane barė, juk aš eikvojau savo medžiagas ir laiką draugių aptarnavimui, o už tai nieko neėmiau ir nereikalavau.
Mano gera draugė Aneta 2-3 kartus per mėnesį ateidavo atsinaujinti manikiūro, tačiau mokėdavo man žodžiais, esą, kokia tu šaunuolė, ne draugė, o auksas.
Aneta ir jos vyras turėjo parduotuvę netoli mūsų namų. Kartą po manikiūro Aneta pakilo ir, apsimesdama, kad nesupranta mano užuominų apie apmokėjimą, o aš jai pasakiau:
– O aš rytoj ateisiu pas tave, nieko nesumokėsiu, bet prisikrausiu produktų mėnesiui ir išeisiu patenkinta, juk mes draugės, – pamačiusi nustebusias Anetos akis, tęsiau.
– Tu juk supranti, kad visos šios medžiagos neauga ant medžių.
Aš moku už jas pinigus ir per tą laiką, kol aš tvarkau tau nagus už „šaunuolę“, galėčiau priimti tikras klientes, kurios moka…
Aneta išėjo įsižeidusi. Daugiau ji nebeatėjo, o gatvėje susitikusi nė nesisveikino. Be jos, išėjo dar 3 draugės, buvusios draugės, kurios man irgi niekada nemokėdavo.
Iš pradžių man buvo nepatogu, maniau, kad elgiuosi neteisingai, bet paskui supratau, kad viską darau teisingai, juk bet koks darbas turi būti apmokėtas.
