50-ies liko gatvėje. Nei buto, nei mašinos. Net vaikų nėra

– Vargšė mūsų Gailutė, – aptarinėjo moterį draugės. – 50-ies liko gatvėje. Nei buto, nei mašinos. Visą gyvenimą vyrui pašventė, o jis meilužę susirado ir išgrūdo Gailę pro duris. Kur ji dabar vargšė eis su lagaminu? Turbūt važiuos pas mamą į provinciją. Kurgi jai daugiau dėtis?

Gailė su Mindaugu pragyveno santuokoje daugiau nei 30 metų. Jie susitiko institute ir iškart pamilo vienas kitą. 19-os Gailė jau buvo ištekėjusi.

Jos vyras kaip tik buvo bebaigiąs institutą ir ruošėsi važiuoti į sostinę dirbti. Todėl nematė prasmės Gailei tęsti mokslus. O ji, kaip klusni ir mylinti žmona, visame kame jam pakluso. Taip Gailė metė mokslus ir persikėlė su vyru į sostinę. Nesulaikė nei draugų prašymai, nei mamos ašaros.

Už vyro Gailė jautėsi lyg už mūro sienos. Jo karjera staigiai kilo į viršų ir jau po kelių metų jis tapo labai sėkmingu verslininku. Gailė nė dienos niekur nedirbo. Užsiėmė tik savimi ir vyru. Vadovavo namų šeimininkėms ir lydėjo sutuoktinį visose kelionėse. Toks gyvenimas ją visiškai tenkino.

Vaikų pora neturėjo, nes Mindaugas buvo prieš. Jis tai pasakė Gailei dar iki vestuvių, kad nenori vaikų, juk su jais labai daug problemų. Iš pradžių Gailė į tokį pareiškimą nežiūrėjo rimtai, o su laiku susimąstė apie vaikus ir bandė įtikinti vyrą.

Tačiau jos pokalbiai su vyru rezultatų nedavė. Ėjo metai ir Gailė ėmė linkti į vyro pusę. Ji tikino save, kad be vaikų tikrai geriau.
Jie gyvena vienas dėl kito ir už nieką neatsako. Puikiu argumentu tapo ir bendrų pažįstamų pavyzdžiai. Vienų sūnus studijų metu įjunko į narkotikus, kitų dukra pastojo 11-oje klasėje, trečių sūnus nenori mokytis ir negali baigti mokyklos. Štai Gailė ir nusprendė, kad nėra vaikų – nėra problemų.

O problemos atėjo iš kur moteris jų nesitikėjo. Prieš kelias dienas Mindaugas pareiškė, kad turi kitą moterį ir su Gaile viskas baigta.

Kartu su šia naujiena iškilo ir kitos, nemažiau šokiruojančios. Paaiškėjo, kad po 30 metų santuokos Gailė liko be cento kišenėje. Visas turtas, kurį jie užgyveno santuokos metais, buvo apiformintas arba ant anytos, arba ant Mindaugo brolių ir seserų. Užmiesčio namas, du butai sostinėje, dvi mašinos, sėkmingas verslas – ir į visa išvardinta Gailė neturi jokių teisių.

Žinoma, teoriškai dėl turto galima teistis, bet Gailė nežino, kaip tai daryti. Ji niekada net komunalinių nėra mokėjusi. Visada viskuo užsiėmė sutuoktinis, o čia reikia eiti į teismą, samdyti advokatus. O kur jiems imti pinigų? Ji juk bedarbė.

Mindaugas kaip kilnus vyras pažadėjo Gailei nupirkti traukinio bilietą ir duoti šiek tiek pinigų pradžiai, kad ji nemirtų iš bado. Bet ką jai daryti toliau? Ji juk nė būsto neturi. Tikrai teks grįžti į tėviškę ir pradėti viską nuo nulio. Bet kaip tai padaryti 50-ies?

„O gal spjauti į viską ir važiuoti pailsėti prie jūros kelias savaites? – galvojo Gailė. – Tų pinigų, kuriuos duos Mindaugas, kaip tik užteks kelialapiui. O toliau jau kaip nors…“

Visos draugės vienbalsiai tikina Gailę, kad taip elgtis neverta, juk tai paskutiniai jos pinigai. Ir išvis Gailei reikia įsidarbinti ir pradėti taupyti, kad neliktų gatvėje.

Kas, jūsų nuomone, kaltas šioje situacijoje? Galbūt Mindaugas, kuris išnaudojo Gailę ir išmetė ją į gatvę lyg šiukšlę? Jis viską suplanavo į priekį, juk jai neužrašė jokio turto.

O gal vyras viską padarė teisingai? Pats dirbo kaip arklys, pats uždirbo, pats taupė. Žmonai užtikrino nerūpestingą gyvenimą ir tai ją tenkino.

O dabar jis turi teisę elgtis taip, kaip nori. Ji jau didelė mergaitė. Galbūt Gailė tikrai gavo tai, ko nusipelnė? Jums jos gaila?