Gera nemylimos dukters širdis…

Nepaisant to, kad savo šeimoje Vitalija visada buvo atstumtoji, sunkiu momentu ji buvo vienintelė, kuri ištiesė giminaičiams pagalbos ranką.
Kadaise jų šeima buvo pati paprasčiausia. Praėjus metams po Petro ir Agnės vestuvių į pasaulį atėjo dukra Vitalija. Tada tarp sutuoktinių pirmąkart perbėgo juoda katė. Šeimos galva norėjo sūnaus.

Todėl tėvas beveik nedalyvavo dukters auklėjime. Dar po dviejų metų porai gimė sūnus Vytautas. Ir Petras staiga lyg būtų atgijęs. Viską darė dėl berniuko ir žmoną vertė užsiimti tik su juo. Esą dukra jau didelė.

Laikas bėgo, vaikai ūgtelėjo. Vytautas buvo numylėtinis, o Vitalija šeimoje gyveno lyg nemylima įnamė.
Paskui Petras prarado gerą darbą, o naujame jau tiek nemokėjo. Ir kai Vitalija baigė 12 klasių, tėvai išspyrė ją iš namų. Pasakė, važiuok į miestą, stok mokytis ir ten jau pati save išlaikyk.

Vitalija svajojo po 12 klasių stoti į medicinos akademiją. Tačiau teko eiti į kolegiją. Gyveno bendrabutyje, dirbo kur tik galėjo. Miegui kartais likdavo vos 2-3 valandos.

Tačiau po truputį viskas susitvarkė. Tegu Vitalija ir netapo gydytoja, tačiau sutiko gerą vaikiną, ištekėjo ir pagimdė sūnų. Ir buvo laiminga.

Liūdino tik naujienos iš tėviškės, kur numylėtinis Vytautas visiškai nutrūko nuo vadžių, vargais negalais baigė mokyklą ir sėdo tėvams ant sprando.

Vakarėliai, klubai, linksmas gyvenimas, alkoholis, o paskui, kaip paaiškėjo, ir narkotikai nerūpestingą linksmuolį greitai pavertė tikru žvėrimi.

Jis pradėjo vogti iš tėvų pinigus, nešė iš namų vertingus daiktus. Tai negalėjo baigtis nieku geru. Taip ir nutiko. Kartą Vytautas pareikalavo iš tėvų pinigų, o šie nedavė. Tada jis juos smarkiai sumušė ir padegė namą. Tiesiog su jais viduje.

Laimei, kaimynai pastebėjo gaisrą, Petrą su Agne išgelbėjo. Tik štai liko jie be būsto.
O sūneliui „būstas“ atsirado. Jį pasodino į kalėjimą.

Visa tai sužinojusi, Vitalija tiesiog nerado sau vietos. Vyras, žinojęs jos gyvenimo istoriją, siūlė jai neimti viso to į širdį. Juk tu jiems seniai „ne dukra“. Bet paskui suprato, kad žmona nenurims. Nusprendė padėti, kad sugrąžintų savo šeimai taiką ir harmoniją.

Jie seniai svajojo padidinti savo gyvenamąjį plotą, net susitaupė pinigų įnašui. Ir kartą sutuoktinis pasiūlė: „Jei nori, mes galime už tuos pinigus nupirkti tavo tėvams kokį nors būstą“.

Tai, su kokiu dėkingumu ji pažvelgė į vyrą, parodė, kad jis viską padarė teisingai.

Gaila tik, kad dėl „ne dukters“ jis pasirodė teisus. Kai Vitalija pakvietė tėvus į jiems nupirkto namo vidų, jie abu pastebimai paniuro.

„Kažko mažoka lūšnelė. O ir remonto čia reikės nemažo“,- mąsliai pasikasė pakaušį tėvas. „Visai maža vietos. O kai Vytautas grįš, kaip mes čia tilpsime?“ – palaikė jį motina.

Namukas ir iš tiesų buvo nedidelis ir nenaujas. Bet Vitalija įsigijo tai, kam užteko pinigų. Ir iš visos širdies. Iš geros nemylimos dukters širdies.

Ji pamiršo vaikystės nuoskaudas, nelaikė jokio pykčio savo artimiesiems. Ji paprasčiausiai pergyveno dėl jų. Tačiau taip ir liko…nemylima.

You cannot copy content of this page