Geras tekstas apie teisingą senatvę…
Kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris neišsidūko. Mūsų šeimoje – tai močiutė. Po senelio mirties prieš šešerius metus mes parsivežėme ją pas save.
Mano tėvai sako, kad tai likimas jiems keršija už tai, kad pas abu vaikus – tai yra mane ir seserį – nebuvo ryškių paauglystės problemų.
Pavyzdžiui, liepą gavusi pensiją ji savaitei išrūko su geriausia drauge prie jūros išsijungusi telefoną ir paskambino tik kai baigėsi pinigai. Mama vos iš proto neišsikraustė. Teko važiuoti jų pasiimti. O tėvas juokėsi ir prašė kitą kartą tiesiog pasiimti jį kartu.
Jai pradinės stadijos diabetas ir kai apylinkės gydytojas rimta veido išraiška ėmė vardinti, ko jai negalima, ji pertraukė jį:
– O kas bus, jei aš tai valgysiu?
– Jūs galite mirti, – pačia tragiškiausia ir grėsmingiausia mina pasakė daktaras.
– Nejaugi? Ką, rimtai? Tai yra, 86 metų yra tokia tikimybė?
Trumpiau tariant, leidžiamės insuliną ir valgom ką norim.
Ji žaidžia šachmatais bulvare su vyrais ir laimi! Ji dainuoja chore “Linksmosios senutės”, eina į teatrą ir lanko visus nemokamus miesto renginius bei koncertus.
O neseniai susirado 8 metais jaunesnį našlį draugelį. Dabar jie linksminasi kartu. Praeitą savaitgalį jis palepino ją keturračių lenktynėmis.
O paskui vakarieniaudami jie išgėrė 2 litrus naminio vyno ir užmigo apsikabinę ant sofos svetainėje priešais teliką, kur mes juos ir užtikome grįžę iš sodo, kaip paauglių porelę.
Taip dėdė Kazys buvo pristatytas šeimai – žado netekusiai mamai, išsižiojusiems anūkams ir nesiliaujančiam žvengti tėvui.
Aš dievinu savo močiutę – ji pozityvesnė ir energingesnė už daugelį mano jaunų pažįstamų. Ji myli gyvenimą ir moka juo mėgautis.
„O kiek čia to gyvenimo!“ – atkerta ji mano mamai į jos nuolatinį „Mama, na kaip čia taip?“
Noriu tokios senatvės.
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
