Geriau jis būtų miręs vos gimęs – žodžiai, kurių motina gailisi iki šiol!
Kai australas Robertas Hoge gimė, jo mama sunkiai prisivertė pažvelgti į savo sūnaus veidą…
Moteris liko ligoninėje dar savaitę ir visą tą laiką atsisakė imti savo vaiką ant rankų, o apie tai, kad mažylį reikės pasiimti namo, galvojo su baime! Vieninteliai žodžiai, kuriuos mama sakė slaugytojai: „Jis toks bjaurus“.
Ji nusprendė jo atsisakyti. Moteris prisipažino, kad gailisi, jog sūnus negimė negyvas…
Esmė tame, kad Robertas gimė su didžiuliu augliu ant veido. Bet tai dar ne viskas: berniuko kojos buvo nepilnai išsivysčiusios ir dar daug įgimtų defektų.
Nuo jo gimimo praėjo 44 metai…
Nepaisant motinos požiūrio, visą savo gyvenimą Robertas dėkojo jai už tai, kad ji atrado savyje jėgų priimti sūnų tokį, koks jis yra. Netrukus mama tapo Roberto įkvėpimu.
Beveik mėnesį berniuko niekas neatėjo. O pasiėmė jį tik po to, kai visa giminė įkalbėjo mamą priimti savo mažylį su visais jo trūkumais. Metai bėgo, berniukas augo. Netrukus po nemalonia išvaizda moteris įžvelgė savo sūnų. Ir jį pamilo.
Istorija nutiko dar daug metų prieš plastikos chirurgijos išsivystymą, taigi, Roberto šeima suprato, kad ir be to nelengvas berniuko kelias bus „pagražintas“ aplinkinių pašaipomis ir patyčiomis.
Visa šeima gynė savo jaunėlį, jie stengėsi niekam neleisti skriausti Roberto. Atsiradus pirmai galimybei, jie rado chirurgą, kuris sutiko pašalinti berniuko veido auglį. Dėl to gydytojams teko pilnai pašalinti jo nosį, kurią jie atstatė, naudodami Roberto kojų nykščių kremzlinį audinį.
Gydytojams nepavyko ištaisyti nepilnai išsivysčiusių Roberto kojų ir jie pateikė šeimai nelengvą pasiūlymą – amputuoti berniuko kojas, kad šis išmoktų vaikščioti su protezais. Šeima nelengvai, tačiau priėmė šį sprendimą.
Kartą Robertas rado motinos dienoraštį, kuriame ji kadaise rašė savo pačios mintis, gydytojų patarimus. Kadaise nusivylusi ji parašė viską, ką galvojo apie naujagimį sūnų.
„Aš nieko jam nejaučiu!“- perskaitė Robertas. Tuomet šie žodžiai sužeidė jį į pačią širdį. Mintis, kad motina norėjo jo atsikratyti, nedavė jam ramybės.
Po daugelio metų jis pasakys, kad ilgą laiką kankinosi, suprasdamas, kad buvo našta tikrai motinai. Tačiau vieną kartą prisivertė pažvelgti į viską iš kitos pusės: „Kažkuriuo momentu viskas staiga stojo į savo vietas. Aš pagalvojau: mano gyvenimas panašus į kiną. Jame yra keli liūdni momentai. Tačiau pabaiga būtinai bus laiminga.“
Šiandien 44-erių Robertas, žymus ir sėkmingas žmogus, apie savo motiną kalba tik pačiais šilčiausiais žodžiais. Jis visam laikui prisimins ją „nuostabią, mylinčią, laimingą“.
Robertas su savo žmona Keti gyvena Viname, Australijoje. Jie turi 2 dukras, kurios tiesiog dievina savo tėtį, o jis jas.
Nepaisydamas savo išvaizdos ir kojų amputacijos, Robertas niekada sau nenuolaidžiavo. Jis įgijo išsilavinimą, dirbo žurnalistu. Šiandien jis žymus rašytojas.
2013 metais išėjo Roberto autobiografija, pavadinta „Ugly“ – bjaurus. Savo knygomis ir pasirodymais Robertas bando parodyti savo pavyzdžiu, kaip mes priklausome nuo to, ką kiti pagalvos apie mūsų išvaizdą ir kaip ta priklausomybė mus žudo.
„Valdyk savo veidą“ – taip vadinasi Roberto pasirodymas žymiame projekte TEDx.
Robertas prisipažįsta, kad jam dažnai siūlė „pataisyti“ išvaizdą. Tačiau sėkmingas rašytojas ir laimingas tėvas nesupranta, kam jam tai. Jis ir be to gyvenime pasiekė visko, apie ką svajojo.
Svarbiausia, tikina Robertas, tai artimųjų palaikymas – su juo įmanoma viskas! Jis be galo dėkingas savo motinai už tai, kad ji nepasidavė savo baimei, pasiėmė jį namo ir suteikė jam šansą parašyti sėkmingą pabaigą sudėtingam savo gyvenimo siužetui.
Ši istorija papasakojo mums apie nerealiai stiprų žmogų, kuris, nepaisant visų sunkumų, sugebėjo daug pasiekti! Imkime pavyzdį iš tokių žmonių, juk jie įkvepia mus niekada nepasiduoti!
