Gudrus tėtis…

Vaikystėje aš buvau labai smalsi bei žingeidi ir tėtis dažnai įtraukdavo mane į buities darbus, papirkdamas frazėmis: „nori, parodysiu…?“ arba „tu kada nors matei, kaip…?“ ir pan.

Štai, pavyzdžiui, iš to, ką atsimenu – reikia kieme susitvarkyti, jis prieina ir klausia: „Tu kada nors matei, kaip vanduo saulėje išgaruoja? Ne? Na eime, parodysiu!“

Mes išeiname, tėtis zigzagais laisto kiemą iš šlango ir sako, kad reikia palaukti vos kelias minutes ir viskas išdžius.

„Nagi, – siūlo, – kol laukiame, prasišluokime? Tu šluok dešinėje, o aš imsiu kairę pusę, tuo pačiu pažiūrėsime, kam švariau išeis.“

Aš susitelkiu į šlavimą, stengdamasi nepraleisti nė vienos šiukšlytės, kad nebūtų blogiau nei tėčio, o kai baigiame, jis sako:- „Štai, matai, jau ir visas vanduo išgaravo.“ Aš apžvelgi išties išdžiuvusį kiemą ir priimu tai kaip stebuklą.

Arba prieina tėtis prie mūsų su sese ir klausia: – „O jūs matėte, kaip mama dantų šepetėliais grybus valo?“ Mes atsakome neigiamai. Pora akimirkų ir frazių, tokių kaip „nagi, pažiūrim, ar jums taip išeis?“ ir mes stovime prieš didžiulį kalną ant stalo ir jau trise valome grybus – kiekviena savo dubenyje su vandeniu.

Arba: „Nori, parodysiu, kokios ilgos piktžolių šaknys?“, o paskui: „oho, žiūrėk, va kokia!“, o dar vėliau „darom taip – aš išraunu, o tu štai ten dėk į krūvą“ ir vėl „o, o šita, žiūrėk, kokios neįprastos spalvos!“ .

O man įdomu, man linksma, o to, kad aš užsiėmusi ūkio darbais, aš nepastebiu.

Jau būdama suaugusi aš prisipažinau, kad jau dešimties supratau šį gudrų ėjimą, pasijuokėme, prisiminėme. Kiek metų prabėgo, o tėtis man ir 20-metei kartais sakydavo su šypsena: „o tu kada nors matei, kaip dukra bėga į parduotuvę giros tėčiui, greitai greitai taip?“, aš atsakydavau: „mačiau, tuoj parodysiu!“ ir eidavau į parduotuvę su malonumu ir nostalgija vaikystei…