Įsimylėjau vyrą, kuris už mane vyresnis 25 metais. Ir dėl to visiškai nesigailiu

Kai pirmą kartą sutikau Edvardą, man pasirodė, kad tai tiesiog atsitiktinis susitikimas. Jis įėjo į gėlių parduotuvę, kurioje rinkau puokštę draugei. Jo žvilgsnis buvo šiltas, švelnus, bet su ta ypatinga giluma, kurios niekada nemačiau savo bendraamžių akyse.

Jis nusišypsojo ir pastebėjo: „Jūs renkatės gėles taip, lyg tai būtų pats svarbiausias jūsų gyvenimo sprendimas,“ – pajuokavo jis. Aš nusijuokiau. Tai buvo mūsų istorijos pradžia.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau įsimylėti vyrą, kuris už mane vyresnis 25 metais. Viskas mano galvoje sakė: „Tai neteisinga. Tai ne tau.“ Bet širdis, kaip visada, žaidė pagal savo taisykles.

Edvardas pasirodė esąs ypatingas. Jis buvo dėmesingas, kantrus ir turėjo tokį humoro jausmą, kuris galėjo ištirpdyti net pačio skeptiškiausio žmogaus ledus. Su juo jaučiausi taip, kaip niekada anksčiau.

Amžiaus skirtumas? Taip, jis buvo akivaizdus. Mano draugės nedvejodamos man tai primindavo. „Elė, kam tau to reikia? Kam tau tas senas senelis? Tu jauna, graži, o jis jau senas!

Pagalvok, po dešimties metų teks jį prižiūrėti kaip ligonį.“ Pavargau aiškinti, kad su juo jaučiuosi savimi. Su juo man nereikia vaidinti, nereikia stengtis būti kuo nors kitu. Jis manęs nesmerkia, nevertina. Su juo tiesiog esu laiminga.

Edvardas taip pat nerimavo. Kartą jis atvirai prisipažino: „Elizabeta, aš bijau. Bijau, kad vieną rytą atsibusi ir suprasi, kad aš tau per senas. Kad atėmiau iš tavęs galimybes, kurios galėjo būti su jaunesniu vyru.“

Pažiūrėjau į jį ir atsakiau: „Tu man davei tai, ko niekas kitas negalėtų. Ramybės, šilumos ir pasitikėjimo jausmą, kad galiu būti mylima tokia, kokia esu.“

Bet, tiesą sakant, ne viskas buvo lengva. Kiekvieną dieną susidūriau su pasmerkimu. Žmonės gatvėje į mus žiūrėjo taip, lyg mes pažeistume kažkokias nerašytas taisykles.

Kartą net kasininkė parduotuvėje, kai stovėjome eilėje, įžūliai paklausė: „Ar tai jūsų tėvas?“ Pajutau, kaip manyje užverda pyktis, bet Edvardas tik su šypsena atsakė: „Ne, aš tiesiog laimingiausias vyras pasaulyje.“ Tada supratau: niekada nekeisčiau šio jausmo – būti šalia jo.

Mūsų santykiuose yra savų sunkumų. Žinau, kad mūsų kelias nebus ilgas ir lengvas. Edvardas vyresnis, ir aš negaliu užmerkti akių prieš realybę. Tačiau kiekvieną rytą, kai jis man nusišypso prie puodelio kavos, suprantu, kad padariau teisingą pasirinkimą.

Man nereikia niekieno pritarimo. Man nereikia draugių, kurios šnabždasi man už nugaros. Man reikia tik jo – vyro, kuris man padovanojo gyvenimą, apie kokį net nesvajojau.

Taip, įsimylėjau vyrą, kuris už mane vyresnis 25 metais. Ir jei galėčiau išgyventi šį gyvenimą iš naujo, pasirinkčiau tą patį. Nes amžius – tai tik skaičiai. O jausmai, kuriuos jis man suteikė, – tai tai, kas su manimi liks amžinai.