Įvaikintas mažylis tik po pusantrų metų patikėjo, kad jis dabar turi mamą. Iki ašarų jautri istorija…

Aš pagaliau galiu apie tai parašyti, ir man daugiau nebaisu.

Su sūnumi mes praėjome adaptaciją. Taip, dabar. Taip, jis su manimi nuo 11 dienų. O „nebaisu“ tapo tik dabar.
Kas tokie tie vaikai, kurių atsisakė nuo gimimo?

Vaikai, kurie nesijautė reikalingais niekada, net kol buvo mamos viduje. Vaikai, kurie gimė ne rūpestingose ir priimančiose rankose, o svetimame tuščiame pasaulyje. Vietoj „aš taip tavęs laukiau“ – „pagaliau viskas baigta“. Aš jau rašiau apie tai, tiesą sakant. Tokie vaikai pagal visas gamtos normas neturi gyventi – naujagimiai neprisitaikę išgyventi be mamos. Ir jei jau jie nusprendžia išgyventi, dovanų gauna prieraišumo sutrikimą.

Ne visi, būna išimčių, tačiau Nikita būtent toks. Kaip maža pliauskelė jis gulėjo mano rankose ir nežiūrėjo į akis. Kai verkė, reikalavo paleisti jį, kad raudotų vienatvėje. Nė karto per pirmuosius jo gyvenimo metus nemiegojo šalia manęs – kai tik aš prisiliesdavau naktį, jis nušliauždavo į šalį arba pabusdavo. Pabėgdavo, nereaguodavo kviečiamas, neatsisukdavo.

Nekreipdavo dėmesio į mane. Nepasiilgdavo. Ir jam nebuvo skirtumo, su kuo pasilikti. Man buvo labai baisu, tiesa – neįtikėtinai sunku auklėti ir auginti svetimą vaiką. Vaiką, kuris nepriima tavęs kaip savo suaugusiojo. Bet aš visada prisimindavau, kad jam viduje dar baisiau. Ir aš iškart jį pamilau be proto, ir žinojau – tikėjau – kad susidorosiu. Bet kiek kartų aš puoliau į neviltį per šiuos pusantrų metų…

Prieš porą mėnesių sūnelis pradėjo atsibudęs verkti, kai aš išeinu iš kambario. Prieš mėnesį jis ėmė atsiristi iš savo lovelės man prie šono ir taip miegoti toliau. Kai tai nutiko pirmąkart, aš visą naktį nemiegojau, bijodama sujudėti ir išgąsdinti. Bijojau per daug intensyviai kvėpuoti ir pažadinti. Tiesiog gulėjau ir viduje spurdėjau iš laimės. Tai sunku perduoti žodžiais…

Prieš porą savaičių jis pradėjo vaikščioti paskui mane, jei aš išeinu į kitą kambarį. Prieš mėnesį pradėjo pastebėti, jei manęs nėra šalia, ir kviesti. Ir su tėčiu taip pat, ir su Lina.

Pora savaičių,kai jis bėga su savo sielvartu pasiguosti pas mane, ir vis rečiau sprunka, kai aš jį imu į rankas. Jis tampa tokiu minkštučiu, tokiu gyvu ant rankų…Prieš porą savaičių jis ėmė prašyti mano pagalbos, jei nesusitvarko. Anksčiau tiesiog puldavo į isteriją ir neprisileisdavo…

Jau savaitė, kaip jis apkabina ir bučiuoja mane, jei staiga trenkė. Jis nustojo juoktis, kai aš verkiu – dabar įdėmiai žiūri man į akis ir delniukais šluosto mano ašaras. Jis įsiklauso į mano žodžius. Jis reaguoja į mano intonacijas. Jis pradėjo jausti mane, girdėti mane.

Būna atkryčių, bet aš matau, kad jų vis mažiau. Praėjus metams ir septyniems mėnesiams po mūsų susitikimo, jis galiausiai manimi patikėjo. Patikėjo, kad aš visada šalia. Patikėjo, kad jis ir iš tiesų turi mamą, kuriai jis reikalingas.
Aš dabar verkiu, bet man daugiau nebaisu. Tai – iš laimės.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.