Jai jau 85 metai. Ir ji gyvena viena. Ir viską pati

Jai jau 85 metai. Ir ji gyvena viena. Yra vaikai – sūnus ir dukra – tačiau gyvena viena. Nenori įkyrėti. Kol judi – geriau vienai.

Ji su niekuo negyveno ir tokios patirties neturi. Tačiau ji moka numatyti. Moka „pranašauti“, kas jos laukia, jei staiga apsigyventų su vienu iš vaikų.

Vaizduotė, kaip jai atrodo – mūsų kelrodė žvaigždė. Ir ja reikia tikėti.

Nuėjo į parduotuvę. Nusipirko tik pakelį pieno ir duonos kepalą. Parėjo namo – piniginės nėra. Vėl patraukė į parduotuvę. Pardavėja sako, kad nieko nematė.

Namie verkė visą vakarą. Vaikai paskambino. Ir ji jiems nepasakė. Todėl kad intuicija patarė: netrukdyk jų. Jie pavargo ir yra nervingi. O vaizduotė tuoj pat paslaugiai nupiešė paveikslėlį: dukra ir sūnus pyksta, kad motinos problema tapo jų problema. Ir jai, motinai, teks duoti truputį pinigų. Taigi, ji nutylėjo. Todėl kad jau pati nusprendė, kokia bus vaikų reakcija.

Liūdna.

Po mėnesio ji nuėjo į turgų. Nusipirko nedidelį kibirėlį bulvių. Pakeliui – kilogramą koldūnų. Dar kažką. Žinoma, galima buvo sūnaus paprašyti. Jis turi mašiną, būtų nuvežęs. Tačiau intuicija patarė, kad geriau nueiti pačiai. Vaizduotė nupiešė paveikslėlį: sūnus pyksta, kad reikia eiti į garažą. O dar benzinas. Jam, sūnui, norisi pasėdėti ant sofos. O čia motina su bulvėmis. Ir nepaskambino. Todėl kad pati viską nusprendė – už sūnų nusprendė. Todėl kad ji turi intuiciją ir vaizduotę.

Pakeliui apsvaigo galva. Padėjo krepšį ant kelio, į medį atsirėmė. Ėjo jaunas vaikinas. Pakėlė krepšį ir parnešė iki laiptinės. Ir laiptais padėjo užsinešti.

Vakare pasidarė labai liūdna. Ašaros nedžiuvo akyse. Kilo ranka paskambinti dukrai. Tačiau intuicija riktelėjo: dukra pavargusi grįžo iš darbo. O jai dar reikia iškepti kotletų ir išplauti grindis.

Vaizduotė nupiešė nemalonų paveikslą. Ji padėjo telefoną ir ta ranka nusivalė ašaras.

Kai pats viską darai, ar liūdi vienatvėje, ar susirgai, ar tave įžeidė – ir tu tyli, niekam nepasakoji, tai intuicija irgi tyli. Ir vaizduotė ilsisi. Taip ramiau. Todėl kad tu atsakai už save.

Negalima ilgai būti vienam.

Galima dusti nuo vienatvės, bet neskambink vaikams. Ir draugei irgi neskambink. Kam kelti jiems įtampą? Taip pataria intuicija. Ir vaizduotė draudžiamai purto galvą. Mirk, žūk, bet neskambink. Todėl kad mes išdidūs, todėl kad mes bijome, kad kažkieno pagalba mus įskaudins.

Suprantate, vaikai pagalvos, kad tu tapai neįgali. Draugė nuspręs, kad kraustaisi iš proto. Praeiviai pagailės, o tai žemina.

Neskambink, nerašyk, neik, nekalbėk, neklausk patarimo. Todėl, kad intuicija taip sako. O vaizduotė paslaugiai piešia nemalonų paveikslėlį. Tikėk tik savimi. Niekuo netikėk.

Tiesą sakant,tokių žmonių daug.

You cannot copy content of this page