Kai pasiėmiau savo seną mamą pas save, atrodė, kad bus labai sunku. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia

Mūsų gyvenime labai daug dalykų, kurie jį keičia ir nutinka jie dažniausiai visai netikėtai. Taip buvo ir man. Jau daug metų gyvenu mieste.

Mama liko kaime. Mūsų šeimoje viskas buvo gerai, kol jie gyveno kartu su tėčiu. O paskui jo nebeliko. Mama negalėjo likti viena, ji labai pasikeitė, elgėsi kaip mažas vaikas.

Eilinį kartą, kai atvažiavau jos aplankyti, labai gerai supratau, kad nebegalima jos palikti vienos.

Jai reikėjo nuolatinės priežiūros, palikti kaime buvo tiesiog neįmanoma. Ji nenorėjo vienatvės, jaudinosi, kad aš vėl važiuosiu namo į miestą ir paliksiu ją vieną, kaskart prašė, kad pasilikčiau pas ją nors vienai dienai.

Paskui aš tvirtai nusprendžiau – pasiimu motiną pas save į miestą visam laikui. Mano mamytė į vienintelį ryšulį susipakavo nuosavą pagalvę ir naują patalynę, kurią aš jai jau seniai padovanojau; ji kažkodėl ją tausojo.

Aš neprieštaravau. Tegu ima, jei jai reikia.

Galbūt tai mėgstamiausi jos daiktai. O galbūt įprotis miegoti su savo daiktais. Juk visą gyvenimą mama toliau kaimo niekur nebuvo, tik mieste su reikalais ir tai dviese su tėčiu.

Ji gyveno tylų gyvenimą. Jai jau virš 80 metų. Kai ji žengia per neaukštą slenkstį, laikosi už staktos. Dar ilgisi savo kaimo, juk ten liko jos gyvenimas, bet kai atsisėdu šalia jos – mama darosi linksmesnė. O dar mamytė mėgsta tylą.

Dažnai sėdi savo kambaryje ir skaito maldas. Beveik dvi savaites gyvena pas mane, truputį apsiprato, jai gera su manimi. Ji pilnai manimi pasitiki ir nuoširdžiai džiaugiasi kaip vaikas, kai grįžtu namo po darbo – bėga manęs pasitikti kaskart.

Glostau ranka jos mažą žilą galvą ir kartu einame į virtuvę ruošti vakarienės.

Nuo tada, kai mamytė apsigyveno pas mane, mano gyvenimas tapo turiningesnis ir jame lyg daugiau šviesos, šilumos ir gėrio: kasdien po darbo skubu namo, žinau, kad ten manęs visada laukia.

Spėju, kad čia neapsieita be mamos maldų, be jos nuoširdaus tikėjimo gėriu ir meile.

Mano butas dabar virsta tikru žydinčiu sodu mano artimiausio žmogaus rankų dėka. Visur viešpatauja jaukumas ir ramybė. Dabar esu labai laiminga šalia jos, lyg vaikas prisimenu vaikystę ir širdyje darosi taip šilta.

Tikiuosi, kad mama su manimi irgi laiminga. Žemai lenkiuosi tau, mano brangi mamyte, aš taip noriu, kad tu dar ilgai būtum su manimi, branginu kiekvieną dieną, kai tu šalia.