Kai pastebėjau, kad mano pagyvenusios kaimynės sūnūs visiškai ją pamiršo, nusprendžiau parašyti jiems žinutę. Bet tokio atsakymo nesitikėjau

Mes visi žinome, kaip greitai bėga laikas, ypač kai esame įsisukę į kasdienius rūpesčius. Skubėdami dažnai pamirštame tuos, kuriems mūsų dėmesys ir rūpestis yra itin reikalingi.

Taip nutiko ir su mano kaimyne – šilta ir nuoširdžia moterimi, visada pasirengusia padėti. Ji gyvena viena, o kiek man buvo žinoma, ji turi du suaugusius sūnus, kurie gyvena kituose miestuose. Anksčiau jie kartais atvažiuodavo, bet dabar – lyg ir visai dingo iš jos gyvenimo.

Iš pradžių maniau, kad, kaip ir daugeliui, jiems tiesiog stinga laiko. Tačiau netrukus pradėjau pastebėti, kaip mano kaimynė vaikštinėja po kiemą viena, kartais atsisėda ant suolelio ir ilgai žiūri į tolį.

Jos akyse ne tik liūdesys – buvo kažkas giliau, kažkas, kas vertė mano širdį susigraudinti. Atrodė, kad ji laukia, jog kažkas netrukus pasirodys už kampo ir ją pašauks, ar bent jau suskambės telefonas, sušildydamas ją artimo žmogaus balsu.

Negalėjau toliau žiūrėti į jos vienatvę, tad vieną vakarą nusprendžiau parašyti jos sūnums. Galbūt jie tiesiog pamiršo, paskendę savo rūpesčiuose, ir tereikia priminti? Turėjau jų numerius – kaimynė buvo paprašiusi, kad juos užsirašyčiau, jei kada prireiktų pagalbos. Taigi, surinkusi drąsą, parašiau jiems žinutę.

Pasirinkau paprastus, bet nuoširdžius žodžius: papasakojau, kaip jų motina pasiilgsta jų, kaip ji vaikšto viena, laukia, žvelgia į telefoną ir tikisi skambučio.

Parašiau, kad kiekviena diena jai pripildyta laukimo, kad jai labai trūksta jų bendravimo, ir kad galbūt jų trumpas žinutė ar apsilankymas padarytų ją daug laimingesne. Net nežinojau, ar sulauksiu atsakymo. Tiesiog jaučiau, kad taip reikia.

Atsakymas atėjo beveik iškart. Kai atidariau žinutę, buvau nustebinta. Vienas iš sūnų rašė, kad, žinoma, myli savo mamą, bet tikrai turi daug reikalų: darbas, šeima, vaikai, įsipareigojimai.

Jis nuoširdžiai dėkojo už priminimą ir sakė, kad pabandys ją aplankyti artimiausiu metu. Džiaugiausi, kad jo žodžiai buvo nuoširdūs ir kad jis parodė supratimą.

Bet antrasis sūnaus atsakymas mane pribloškė labiausiai. Jo žodžiai buvo kur kas gilesni, nei galėjau tikėtis. Jis rašė apie kaltės jausmą, kuris jį kankino visą šį laiką.

Jis bijojo grįžti, nes jautėsi nusivylęs savimi – manė, kad nuvylė savo motiną, neįgyvendino jos lūkesčių. Rodėsi, kad po visais šiais metais susikaupė tiek nesmagumo, kad net trumpas vizitas jam buvo tarsi kankynė. Jo žodžiai giliai mane sujaudino: po išoriniu abejingumu ir šaltumu slėpėsi tiek daug skausmo ir apgailestavimo.

Praėjo šiek tiek laiko, ir netrukus prie kaimynės namų pamačiau sustojusią mašiną. Vienas jos sūnus vis dėlto atvažiavo, ir jos džiaugsmas neturėjo ribų.

Ji vėl tapo ta moteris, kurią aš prisimenu: su žvilgančiomis akimis, lengvu žingsniu ir švelnia šypsena, pilna šilumos ir dėkingumo. Antrasis sūnus taip ir neatvyko, bet kartais matau, kaip ji šypsosi, skaitydama žinutes telefone. Ji pasakojo, kad dabar jie rašo vieni kitiems dažniau nei anksčiau.

Ši istorija man priminė, kad kartais pakanka vieno žingsnio, kad būtų ištirpintas ledas. Paprasta žinutė, skambutis ar nuoširdus pokalbis gali sugrąžinti šilumą ir artumą, kuris, atrodytų, buvo prarastas.

Taip, mes negalime pakeisti visų, bet galime pakeisti ką nors savyje ir aplink mus. O galbūt kas nors, kaip ir šie sūnūs, prisimins, kaip svarbu būti šalia artimųjų – jei ne fiziškai, tai bent jau širdimi ir dėmesiu.