Kai tik mes su vyru apsigyvenome su mano mama, pastebėjau, kad ji ėmė elgtis keistai. Ir kartą anksčiau grįžusi iš darbo viską sužinojau

Po vestuvių mes su vyru apsigyvenome su mano mama. Paulius buvo atvykęs iš kaimo, čia gyveno nuomojamame bute. Aš gyvenau su mama, kadangi ji jau pagyvenusi, nesinorėjo jos palikti vienos dideliame bute.

Mano mama savo natūra labai geras, dvasingas žmogus, blogo žodžio nepasakys, geriau nutylės ir apsimes, kad viskas gerai. Todėl aš neabejojau, kad mes gerai sugyvensime kartu.

Ne iš karto pastebėjau, kad sulig vyro atvykimu pasikeitė mamos elgesys. Ji pradėjo kažkaip retai išeiti iš kambario, dažnai pasiimdavo vakarienę į savo kambarį, esą, kad mums netrukdytų, mes jauni, mums yra apie ką pasikalbėti vakarieniaujant ir panašiai.

– Mama, tave kažkaip trikdo Pauliaus buvimas? – paklausiau aš.

Mama purtė galvą, sakė, kad viskas gerai. Na aš ir pagalvojau, kad ji tiesiog drovisi, o paskui su laiku pripras.

Kartą anksti grįžau iš darbo ir išgirdau garsus iš mūsų buto.

– Aš juk jums šimtąkart sakiau, kad mažiau šlepsėtumėte kojomis, kai vaikštote, juk erzina! Ir valgykite savo kambaryje, jūs juk nemokate normaliai valgyti, visada viską išlaistote ir šiukšlinate!

Staigiai atidariau duris ir įžengiau į butą. Mama susigūžusi sėdėjo ant sofos, o Paulius stovėjo prieš ją lyg akmens luitas. Užteko jam mane išvysti, kai jis išblyško iš gėdos.

– Rinkis savo daiktus,- šaltai pasakiau aš,- visai nenormalus, kaip kalbi su mano mama, gyvendamas jos namuose?
Jis bandė teisintis, kažką vapėjo, tačiau nenorėdama klausytis pati pradėjau rinkti jo daiktus.