Kalė padėjo auginti ruonio jauniklį, manydama, kad tai šuniukas

Gelbėti patekusius į bėdą būdinga ne tik žmonėms, o ir gyvūnams, o pastarieji žvelgia į nukentėjusįjį kaip į geriausią draugą.

Šiandien mes pasidalinsime su jumis neįtikėtina istorija apie tai, kaip Baikale kalė padėjo slaugyti ruonio jauniklį, nusprendusi, kad tai šuniukas.
Žmonės, kurie gyvena Baikale ir dirba meteorologais, ant kranto rado mažą ruoniuką, kuris buvo jau be jėgų ir praktiškai nejudėjo.

Mažylį nunešė į stotį, kur ėmė slaugyti. Į pagalba atėjo ir laika Nika. Žmonės mano, kad ji palaikė mažylį šuniuku, ji pradėjo jį laižyti ir rūpintis juo. Daug švelnumo ir meilės iš gyvūno pusės davė rezultatus ir ruoniukas ėmė taisytis.

Kad mažylis greičiau sukauptų jėgas, žmonės ėmė jį maitinti pjaustyta žuvimi. Bet pasirodė, kad gamtoje žieduotieji ruoniai ėda vandenyje, todėl mažylį įleido į vonią. Kalė Nika nė per žingsnį nesitraukė nuo savo globotinio. Po kurio laiko ruoniukas pats sugebėjo išlipti iš vonios ir atšliaužė pas Niką „po sparneliu“.

Umką, taip pavadino rastinuką, dieną dėdavo ant akmenų pasišildyti saulutėje, o maitinimui sugrąžindavo į vonelę. Vakare žmonės nusprendė grąžinti Umką į Baikalą ir šis net nuplaukė pusę kilometro, bet grįžo atgal. Kaip papasakojo Natalija, Umka iš pradžių nenorėjo palikti šeimos. Kai trečią dieną ruoniuką vėl atnešė prie kranto, jis išplaukė jau galutinai.

„Jis juk nenorėjo niekur plaukti, nors buvo laisvėje. Aš net truputį pastūmiau jį, kad paplaukiotų, juk jam tai taip patinka. Umka paplaukė, išnerdamas ne taip dažnai, ir greitai išnyko iš akiračio. Mes manome, kad jis sutiko kažką iš savų. Pas mus jis jau negrįžo…“

O Nika paliūdėjo, bet greitai susirado naujus globotinius – namines ožkas, kurias ji dabar prižiūri. Ir visi įsitikinę, kad ji neleis jų skriausti.

You cannot copy content of this page