Kartą aš paklausiau tėčio, ar jis kada nors verkė…
Aš tikėjausi išgirsti ką tik nori, bet jo atsakymas beprotiškai mane apstulbino.
Kaip sakoma, vyrai neverkia. Ir jūs žinote, iš tiesų aš nė karto nemačiau savo tėčio ašarų. Jis visada buvo linksmas ir nenusimenantis vyriškis. Todėl kartą man tapo įdomu, o buvo tėvo gyvenime tokių situacijų, kai jo akyse pasirodė ašaros.
Ir štai kartą vakare mes ilgai plepėjome su juo, kol vieną momentą temos pokalbiui baigėsi. Tada man ir atėjo į galvą paklausti tėčio, ar jis kada nors verkė mano akyse, todėl kad aš išvis nieko panašaus neprisimenu.
Tėvas susimąstė ir pasakė: „Buvo kartą“.
Jis pradėjo pasakoti, kad kai aš buvau dar labai maža, 2,5-3 metukų, jis prieš mane padėjo 3 daiktus: paprastą tušinuką, kupiūrą ir žaislą. Jam buvo įdomu, ką aš išsirinksiu iš to. Šis pasirinkimas turėjo kažką pasakyti apie mane, mano charakterį ir polinkius. Esą taip aš parodysiu, ką labiausiai vertinsiu, kai būsiu suaugusi. Tušinukas – tai protas, su pinigais ir taip suprantama, o žaislas – tai nerūpestingumas ir linksmybės.
Jis tuo momentu nusišypsojo ir pasakė, kad jis tai padarė iš smalsumo ir nuobodulio. Bet visgi mano tėčiui buvo labai įdomu, ką aš išsirinksiu.
O aš tada tiesiog įsispoksojau į gulinčius prieš mane daiktus. Tėvas sėdėjo priešais ir kantriai laukė. Paskui, jo žodžiais, aš pradėjau ropoti link jų (tėtė degė iš nekantrumo), praėjau pro šalį ir užsiropščiau tėčiui ant rankų.
Tokio pasirinkimo tėtis aiškiai nesitikėjo. Bet aš tai padariau, nors ir nesuprasdama, kad dalyvauju savotiškame eksperimente. Štai čia ir buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai tėtė apsiverkė mano akyse…
