Kartą gatvėje netikėtai sutikau nepažįstamą senutę, kuri buvo akla. Tai, ką ji man pasakė, pakeitė visą mano gyvenimą

Neseniai susidraugavau su akla močiute. Mes susitikome visiškai atsitiktinai. Tą rytą, kai palikau vaiką darželyje ir išėjau tvarkyti savo reikalų, pamačiau ją einančią man priešais.

Rankoje ji laikė lazdą, kuria nuolat tuksenosi į žemę. Staiga ji sulėtino žingsnį ir sustojo. Priėjau prie jos paklausti, ar viskas gerai, ir pasiūliau savo pagalbą.

Ji pasakė, kad eina į parduotuvę nusipirkti maisto produktų.

Pasiūliau jai padėti, ir ji su džiaugsmu sutiko. Paėmiau ją už rankos, ir mes nuėjome kartu. Ji pasidalijo, kad yra akla.

Jos akyse – visiška tamsa. Ji daugelį metų nematė saulės šviesos. Nepaisant to, ji reguliariai išeina į gatvę – ar lietingą rudenį, ar žiemą – visada noriai vaikštinėja, apsilanko artimiausioje parduotuvėje, o kartais net nueina į vaistinę, kad pati nusipirktų vaistų.

Pasirodo, kad ją visi pažįsta. Mane nustebino, kad ji, būdama akla, laisvai vaikšto judriomis gatvėmis, kur kiekviename žingsnyje laukia pavojai. Močiutė man papasakojo, kad turi vyrą, kuris serga, jo kojos labai skauda, todėl jis niekada neišeina iš namų.

Jie turi du vaikus, kurie reguliariai juos aplanko ir skambina, tačiau gyvena atskirai. Atvirai pasakius, mane ir tai nustebino. Jei mano mama būtų akla, tikrai jos nepalikčiau vienos, visada būčiau šalia.

Močiutė jau daugelį metų yra akla, tačiau mintinai žino kiekvieną akmenėlį ir krūmelį. Pasak jos, ji net nereikalauja socialinio darbuotojo pagalbos. Maistą gamina ir namus tvarko pati, be jokios pagalbos.

Parduotuvės darbuotojai ją sutiko su šypsena: visi ją pažįsta ir padeda susirinkti reikiamus produktus.

Šį kartą padėjau jai aš. Anksčiau maniau, kad gyventi be regos yra tiesiog neįmanoma, bet, pasirodo, žmonės gyvena – ir net mėgaujasi tuo nematomu gyvenimu…