Kelias pavadinimu „paskui“ veda į vietą pavadinimu „niekada“
Kelias pavadinimu „paskui“ veda į vietą pavadinimu „niekada“…Todėl šiandien valgykite iš indų „ypatingoms progoms“, gerkite iš pačių gražiausių puodelių ir nešiokite geriausius savo drabužius. Neatidėliokite švelnumo, gerumo ir rūpesčio. Juk laimingas žmogus gali viską, rašo Anžela Bantovskaja.
Prisiminkite istoriją apie senutę, kuriai atiteko dėžė prinokusių kriaušių. Ji kasdien suvalgydavo papuvusią, geresnę palaikydama rytdienai. O rytoj papūdavo kita, ir ji valgydavo ją. Šis veiksmas tęsėsi diena iš dienos, kol baigėsi kriaušės.
Galiausiai senutė neparagavo nė vienos geros kriaušės.
Teisinga istorija. Ir liūdna. Ir pamokanti.
Mes tikime, kad reikia truputį pasitempti, padirbėti, pataupyti, pakentėti kai kuriuos apribojimus.
O paskui…
Nėra jokio paskui! Yra čia ir dabar!
Iš kur tas įsitikinimas, kad laimę reikia nusipelnyti?
Uždirbti? Sulaukti?
Ko sulaukti? Senatvės? Bejėgiškumo? Visiško troškimų nebuvimo? Mirties?
Vakar įsišnekėjome su sodo kaimyne. Klausiu: „Ko tokia nelinksma?“
Ji mąsliai atsiduso, liūdnai nusišypsojo ir atsakė: „Nespėjau apsidairyti, o gyvenimas praėjo“.
Aš, žinoma, ėmiau ją raminti, į ką ji ištarė frazę, kuri, tiesą sakant, ir pastūmėjo mane šiam įrašui.
„Aš vis galvojau – štai uždirbsiu pinigų, štai pastatysiu sodą, štai vaikai užaugs ir aš pradėsiu gyventi sau. Pasidarysiu madingą šukuoseną, nešiosiu tik sukneles. Aš juk visada su kelnėmis vaikštau – ji paplekšnojo sau per papilnėjusius klubus,- o svajojau apie sukneles. Tačiau su kelnėmis patogu…“
JI nutilo. Aš jos neskubinau.
„Vaikai užaugo, sodas pastatytas, pinigų yra, o…aš taip ir nešioju džinsus. O ir šukuosena vis tokia pat – kvaila uodegėlė pakaušyje“.
Man labai norėjosi padrąsinti pažįstamą: „Tai kame gi reikalas? Greitai keliauk į kirpyklą! Suknelę madingą nusipirk!“
Ji šyptelėjo: „Nesinori. Pavargau aš. Supranti, realybė nepateisino lūkesčių. Amžiname skubėjime aš nepastebėjau, kaip pasenau. Žiurkių lenktynės laimėjo“.
Pusę nakties aš mąsčiau apie jos žodžius.
Žiurkių lenktynės laimėjo…
Pas šią moterį neatėjo „paskui“. Ji išseko, perdegė. Deja, šis pavyzdys – ne vienintelis. Tokių milijonai.
Kažkada perskaičiau puikų posakį: „Kelias pavadinimu „paskui“ atveda į šalį pavadinimu „niekada“.
Gyvenkite čia ir dabar! Priimkite sprendimus!
Veikite! Antro gyvenimo šiame kūne nebus!
Valgykite ir gerkite iš gražių indų. Gyvenime aš turiu tris fetišus: knygas, šalikėlius ir indus. Taigi, patikėkite manimi – tai nuostabu.
Mėgaukitės šviežios žąsies skoniu – neverta jos šaldyti.
Paragaukite obuoliuko – nelaukite, kol jis neteks savo sultingumo.
Pasipuoškite stilinga suknele, priderinkite batelius ir eikite pirkinių į vietinę parduotuvę, lydima susižavėjusių žvilgsnių.
Gerkite mėgstamą kavą – tegu jūsų skonio receptoriai užsilenkia iš malonumo.
Skaitykite knygas, keliaukite.
Iškepkite pagaliau tą pyragą, kurio gaminimą pastoviai nustumiate dėl laiko stokos.
Ir svarbiausia – neatidėliokite vėliau, netaupykite švelnumo, gerumo, rūpesčio.
Mylėkite iš visos širdies!
Apkabinkite, bučiuokite savo artimuosius. Dovanokite komplimentus. Būkite dosnūs širdingumo.
Visa tai padarys jus laimingu žmogumi!
O laimingas žmogus gali VISKĄ!
Ir net daugiau!
