Kiekvieną rytą šuo išeidavo iš namų — ir niekas nežinojo, kur jis eina. Tuomet nusprendžiau tyliai sekti paskui jį…

Prieš tris metus paėmiau Riki iš prieglaudos. Jis jau buvo suaugęs šuo su randu virš akies ir tam tikru liūdnu žvilgsniu, kuris neišnykdavo net ir pačiomis džiugiausiomis akimirkomis. Iš pradžių jis buvo atsargus ir beveik nepasitikėjo manimi, bet laikui bėgant prisirišo, tapo ištikimu ir klusniu.

Tačiau buvo vienas keistumas, kurio negalėjau paaiškinti. Kiekvieną rytą, lygiai 8:15 val., jis pradėdavo braižytis su letena prie durų ir staugtų, kol aš jo neišleisdavau. Jis išeidavo ir sugrįždavo po dviejų valandų, kartais šiek tiek anksčiau, kartais vėliau. Aš bandžiau jį sustabdyti, siūlyti pasivaikščioti, skanėstų, bet jis užsispyręs laukė prie durų. Atrodė, kad tai jam buvo svarbiausia.

Vieną dieną nusprendžiau jį stebėti. Apsivilkau megztinį, pasislėpiau už gatvės posūkio ir sekiau paskui.

Rikis užtikrintai bėgo keliu, eidavo pro parduotuves, vaikų žaidimų aikštelę, suko į skersgatvius, kol sustojo prie seno namo pakraštyje. Tai buvo netvarkingas dviaukštis namas su nusilupusiais dažais ir tvora, pakrypusia nuo laiko. Rikis pralindo pro skylę varteliuose ir dingo kieme. Atsargiai priėjau arčiau.

Kieme, krėsle prie lango, sėdėjo pagyvenusi moteris. Labai liekna, su drebančiomis rankomis ir sidabro spalvos plaukais, tvarkingai pintomis kasomis. Pamačiusi Rikį, ji nusišypsojo ir ištiesė rankas. Jis priėjo, atsargiai padėjo galvą jai ant kelių. Moteris glostė jį, kalbėjo su juo, o jis atidžiai žiūrėjo jai į akis.

Stovėjau priglaustas prie sienos ir klausiau. Ji pasakojo jam apie nugaros skausmą, apie tai, kaip ilgesni, kadangi sūnus, kuris persikėlė ir seniai neskambino. Ji vadino Rikį “mano berniuku”, pasakojo, kaip anksčiau jos Jonas — taip, matyt, vadino šunį — visada ateidavo rytais, ir kaip jai palengvėjo, kai vėl pasirodė “jis”, su tais pačiais akimis, tuo pačiu žvilgsniu.

Vienu metu Rikis atsuko galvą mano pusėn. Jis žinojo, kad esu čia. Tačiau neišbėgo, nepabėgo. Tik dar kartą nosimi įsikniaubė į moters ranką.

Aš neįėjau. Tiesiog išėjau. O vėliau, vakare, sužinojau iš kaimynų, kad tame name gyvena moteris vardu Elza, kuriai daugiau nei 90 metų. Jos sūnus išvežė šeimą į kitą miestą, retai atvažiuoja. Anksčiau ji turėjo šunį, Joną, bet jis mirė prieš keletą metų. Po to ji beveik neatsikeldavo iš krėslo. Kol neatsirado Rikis.

Dabar aš žinojau, kur jis eina. Ir kodėl.

Nuo tada aš kiekvieną rytą pats atidarydavau duris. Be jokių papildomų klausimų. O sekmadieniais mes su Rikiu eidavome kartu — su pyragu ir arbata.

Kartais meilė ir rūpestis randasi patys. Net jei žmogus mano, kad liko visiškai vienas, pasaulyje visuomet atsiras kažkas, kas ateis. Nors tai būtų ir šuo.