“Kodėl tokia graži ir viena?“ – šis pusiau komplimentas kaskart išmuša mane iš vėžių
Tai geriausias ir genialiausias atsakymas!
Visų pirma, kur jūs matote ryšį tarp grožio ir vyro turėjimo?
Antra, niekaip negaliu suprasti – jei aš esu vieniša, aš būtinai turiu turėti kokią nors ydą? Deja, žmonės, viskas žymiai blogiau. Aš viena, todėl kad neturiu tikslo „nebūti viena“. Štai taip, įsivaizduokite…
Man nėra didelės būtinybės „susirasti vyrą“ ir jau tuo labiau poreikio „ištekėti“. Ir reikalas ne tame, kad aš kažkokia ten arši feministė. Visiškai atvirkščiai – aš per daug naivi.
Taip jau išėjo – aš tikiu meile ir tyrais santykiais. Ir kol šis tikėjimas manyje gyvens, mažesniam aš nesutinku.
Aš niekada nesuprasiu, jaučiančių poreikį ne Vyrui, o „turėti vyrą“. Arba iš nevilties siekiančių kuo greičiau ištekėti, todėl kad „atėjo amžius“. Na koks gi, po velnių, gali būti amžius?! Jūs ką, tyčiojatės?…
Galbūt aš kažko nesuprantu šiame gyvenime, bet mano manymu, poreikis artumui, intymumui, santuokai, o tuo labiau vaikams yra tai, ką normali moteris gali jausti tik su tam tikru žmogumi! O ne todėl, kad jai staiga instinktai pabudo ar „atėjo laikas“, ir ji nubėgo – ieškoti patino. Ir kuo greičiau…
O paskui netikėtai pasirodė, kad tai ne visai tai, apie ką ji svajojo. Iš čia – ašaros, snargliai ir skyrybos. Ne jau, ačiū, palikite visa tai sau. O aš turiu kitą tikslą, juk aš noriu – mylėti ir būti mylima! Štai taip, ne daugiau ir ne mažiau. Noriu būti šalia artimo žmogaus ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad jis man brangus.
Ir kad jam iš manęs reikėtų pirmiausia manęs, o ne to, ką aš galiu pasiūlyti, noriu, kad mano santykiai tęstųsi ne iki vestuvių, o iki mirties…
Visuomenė gali man primesti viską, ką tik nori. Bet tik mes patys sprendžiame, ką su tuo daryti. Ir aš įsitikinusi, kad kažkas mąsto taip pat. Nežinau, kiek dar kartų man teks nudegti, kol aš sutiksiu savo laimę. Bet jei nesutiksiu – liksiu sąžininga su savimi, neiššvaisčiusi savęs.
Paprasčiausiai būsiu „Graži ir viena“…
