Kodėl vyrai neskuba vesti

Būsto klausimas sugadino riterius…

Nereikia likti šalia tų, kurie savo patogumą, gobšumą ir nemeilę dangsto kažkokiomis baimėmis…

…Neseniai papuoliau į maišalynę. Kito žodžio šiam ginčui ir viso gyvenimo tiesos aiškinimuisi aš nerandu. Natūrali maišalynė aiškinantis svarbiausią moterims klausimą.

Maišalynėje dalyvavo 9 vyrai.

2 iš jų išsiskyrę. 2 oficialiai vedę. Vienas – aukščiausios kategorijos žmonų nekentėjas (praeities nuoskauda paliko neišdildomą antspaudą. Čia jau, atleiskite, c’est la vie). 4 jaukiai įsitaisė „gyvendami kartu“, kur paskui juos šokinėja ant blakstučių, pildo visus norus, na ir kiti „rimtų santykių“ bonusai. Moterys įrodinėja savo, taip sakant, profesinį pasirengimą ateičiai.

Kodėl aš „rimtus santykius“ įrėminau kabutėse? Ogi todėl, kad iš rimtumo ten tik moters požiūris. Vyras-sugyventinis tokiu nelaikomas.
Nes koks rimtumas gali būti tame, kad žmogus puikiai įsitaisė iki tol, kol viskas gerai ir jam patinka? Sėdi toks vyriškis ir dairosi, žiūrinėja, analizuoja, lygina ir tikrina. Nelyginant karalius soste.

Kas yra santuoka? Tai dokumentiškai įformintas vyro atsakomybės už savo šeimą prisiėmimas. Brandumas.

Santuoka – tai transformacinis koridorius, kurį pereidamas jaunuolis virsta tikru vyru. Šis dokumentas daro iš jo suaugusį žmogų, o ne sofos filosofą su binokliu ir lupa rankose.

Iš ko susidėjo maišalynė… Nevedęs jaunuolis (na, koks ten jaunuolis, jau virš 35 metukų) labai smarkiai pergyveno dėl to, kad jo mylima mergina pamojavo jam ranka. Ir tai po 7 metų bendro gyvenimo! Žiū kokia netikša!

Žinoma, visi supuolė dalinti patarimų, vienas už kitą geresnių. Vieni rekomendavo įjungti ignorą. Esą, tegu pamato, ką prarado. Kiti – pasidžiaugti stebuklingu išsilaisvinimu. Treti (tie vedę) – nustoti vaidinti nežinia ką, o susirasti ją, jei jau taip kenti, žmogau, tačiau ne šiaip pasikalbėti, o pasipiršti ir pereiti į kitą lygmenį.

Aš buvau solidari su jais. Nes kitaip kokia prasmė grįžti į eilinį niekur? Ji nuo to ir išėjo, nes pavargo.

Ir nuo šio momento ir prasidėjo ta supermaišalynė.

Ji truko kokias dvi valandas, ne mažiau.

Raudona linija buvo tai, kad vesti oficialiai – tai seniena ir niekam nereikalinga. Tačiau prisikapsčius iki pačios esmės, išplaukė kvailiausias faktas – ji pasiglemš pusę buto!

Vedę juokėsi balsu, nes žino paslaptį: kuo rimtesni santykiai ir didesnė atsakomybė, tuo tu kaip vyras daraisi stipresnis, tau nebegalima voliotis ant sofos ir džiaugtis traškučiais. Reikia arti. O dėl šitų poreikių ir ateina pinigai. Žinoma, jeigu moteris šalia myli, palaiko ir dalijasi energija, o vyras draugauja su galva ir savo pasirinkimu.

Išsiskyrę (šįkart pasitaikė adekvatūs) pranešė, kad normalus vyrukas net nesuks galvos dėl kažkokios niekingos pusės buto. Jei ką, atsistos ir išeis vienomis trumpikėmis, palikęs žmonai ir vaikui kur gyventi. Dar ir prisiims finansinę atsakomybę esant būtinybei. Nes jie vyrai ar kas tokie?!

Bet štai šis puikusis penketukas iš sugyventinių ir nekentėjo buvo mirtinai prieš. Jie kovojo ir grūmėsi, rėkė ir taškėsi seilėmis. Buvo linksma, reikia pasakyti.

– Vaikinai, jūs supraskite, – sakau aš, – kai žmogus nuo pat pradžių galvoja apie savo nelaimingą pusę buto, kurią kažkas pasiglemš – tai juk reiškia, kad jūs nemylite žmogaus, o tiesiog patogiai įsitaisėte. Tie, kurie veda dėl jausmų, jie galvoja apie tai, kad priešaky šeima, visa ko dauginimas, namo statyba, sodas, katinas ir trys šunys (galbūt atvirkščiai), vaikai. Jie įsitikinę, kad tai liks jiems ir jų anūkams. Pas juos net galvose tų pusės butų nėra. Suprantate?

Vedę ir išsiskyrę spaudė man ranką ir net ruošėsi susimesti paminklui gyvai esant už tokius žodžius.

Didingasis penketukas pamėlo ir toliau rėkė, mėtėsi traukuliuose ir davė pavyzdžius iš gyvenimo, kur vargšą vyrą paliko pliku užpakaliu.
Tačiau jų nejaudino, kad moteris liko su vaikais, jai reikėjo kažkur toliau juos auginti ir išlaikyti.

Svarbiausia, kad pasiglemžė pusę buto. Siaubas. Tragedija. Amžiaus įvykis.

Tiesa, mūsų pavyzdžiai, kai moterys išeidavo persižegnojusios, palikusios viską vyrui, kad tik daugiau jo nematytų – nesuveikė. Vis tiek argumentas apie pusę buto buvo esminis.

Taip smulkmeniška, tikrai. Taip silpna ir blanku, tiesą pasakius. Lyg ir stovi priešais tave suaugęs vyras, o jo galvoje niekingi kvadratiniai metrai ir baimė, kad jį nori išnaudoti, prigimdyti vaikų, praleisti daug metų su juo tik tam, kad pasiimtų pusę buto.

Į klausimą: „O ką tu pats 7 metus veikei, kol ji šalia buvo? Kodėl nevedei, o dabar pergyveni? Juk tu irgi, taip išeina, geras slunkius, kuris tik savimi rūpinosi, savo komfortu ir ta kvaila puse buto? Tau neatrodo, kad gyvenimo ir jausmų, jėgų ir laiko kaina žymiai svarbesnė nei 20 kvadratų, kuriuos esant norui padorus vyras pilnai sugeba uždirbti? Tai brangiau už tavo apgaulę, paslėptą aiškinimu, kad tuoktis nemadinga ir visiškai nebūtina?!“

Tyla. Balse nuoskaudėlė.

Atsakymas: „Na aš juk turėjau suprasti, kad tai būtent mano žmogus! Plius, o jeigu ji pusę buto pasiglemš. Juk dabar tai ir būtų pasiglemžusi!“

7 metai, kad suprastum, tavo tai žmogus ar ne tavo?

Atleiskite, žinoma, bet tai nesąmonė.

Aš, vedę ir išsiskyrę pavargome nuo maišalynės, o paskui ir išvis pasidžiaugėme už tą, kuri išėjo. Teisingai padarė. Anksčiau reikėjo!

Ta, kuri iš anksto nusiteikusi pusei buto, matosi už kilometro. Darbas su savimi, jausmų stebėjimas, objektyvumas ir adekvatumas lengvai išvaduos protingą vyrą nuo tokios personos jau pačią pirmą dieną. Bet kur ten…

To neišaiškinsi tiems, kurie tiesiog bijo prisipažinti, kad gyvena su nemylima moterimi dėl patogumo, o ne tikros šeimos.

Nėra ko likti šalia tų, kurie savo patogumą, gobšumą ir nemeilę dangsto kažkokiomis baimėmis prarasti pusę buto, negalvodami apie gyvą žmogų.