Liesas katinas atnešė mažą kačiuką į šventyklą — kunigui netikėta buvo tai pamatyti

Šventykla mažame Prancūzijos pietų miestelyje gyveno ramiai. Rytais — maldos, dienomis — reti turistai, vakarais — tuštuma ir varpų skambėjimas, kurį girdėjo tik vėjas. Tėvas Žiulis, žmogus su švelniomis akimis ir sausomis rankomis, čia tarnavo jau beveik dvidešimt metų. Jis žinojo kiekvieną parapijietį vardu ir dažnai sėdėjo ant suoliuko prie įėjimo, tiesiog tam, kad pasėdėtų ir patylėtų. Jo gyvenimas buvo nusistovėjęs, ramus. Iki tos dienos.

Tai atsitiko ankstyvą rytą. Šventykla dar buvo uždaryta lankytojams. Žiulis atėjo anksčiau nei įprasta, kad sutvarkytų gėles prie altoriaus. Kai jis atidarė sunkias duris ir įėjo vidun, iš karto pajuto kažką keisto. Buvo neįprastai tylu. Net per daug.

Jis apsisuko už kolonos ir sustojo. Viduryje akmeninių grindų, tiesiai ant kilimo priešais ikonas, sėdėjo liesas, pilkai dryžuotas katinas. Jis žiūrėjo tiesiai į jį — akys buvo didelės, geltonos, su neviltimi ir įtemptumu, kurių neįmanoma supainioti su niekuo kitkuo.

— Ką tu čia veiki? — tyliai paklausė jis, tarsi bijodamas jį išgąsdinti.

Katinas nekrustelėjo. Tada įvyko tai, ko jis niekuomet neužmiršo: katinas pakilo, apsisuko ir… iš šešėlio ištraukė mažą, vos pajudantį kačiuką. Atsargiai paėmė jį už sprando ir nešė tiesiai prie altoriaus.

Kunigas užšalo. Tai buvo ne tik nuostabu — tai buvo tarsi prašymas. Tarsi katinas žinojo, kur atėjo. Tarsi suprato: čia niekas jo nenugalabys.

Jis priėjo arčiau. Kačiukas buvo išsekęs, vos kvėpavo. Katinas švelniai padėjo jį ant stovo šalia vazos, atsisėdo šalia ir pradėjo tyliai murkti. Jis suprato: katinas atnešė jį, nes nežinojo, kur kitur eiti.

Tą dieną jis neatidarė šventyklos lankytojams. Jis liko šalia. Atnešė katinui dubenį su vandeniu ir šiek tiek duonos, kurią suvilgė piene. Jis žinojo, kad tai neteisinga — šventykla ne vieta gyvūnams. Bet šiuo metu jis jautė: viskas teisinga.

Vakare katinas užmigo, spauddamasis prie kačiuko. O Žiulis pirmą kartą per ilgą laiką klūpojo ne dėl tarnybos, o tiesiog dėl to, kad jam buvo sunku kvėpuoti nuo to, kas artėjo iš vidaus.

Jis pagalvojo apie tai, kiek daug žmonių matė per savo tarnybą. Stiprių, tikinčių, palaužtų, verkenčių, pamirštų. Bet nė vienas jų neprašė taip bežodžiai, kaip šis katinas.

Praėjo daugiau nei mėnuo. Žiulis niekam nepasakojo, kaip šventykloje apsigyveno nauji “parapijiečiai”. Jis kasdien atnešdavo jiems maisto, o nakčiai palikdavo šiltą paklotą. Kačiukas sustiprėjo. Pradėjo šokinėti, žaisti su kilimo įrankiais, o kartais net mėgindavo sugauti saulės spindulį ant sienos.

Katinas liko toks pat tylus. Bet kiekvieną kartą, kai jis atėjo, katinas sutiko jį žvilgsniu — ir šiose akyse jau nebebuvo baimės. Tik dėkingumas. Tylus, paprastas. Tas, kurio negalima išreikšti žodžiais, bet kurį galima pajusti.

Vieną dieną, kai šventykla buvo atvira, prie jo priėjo moteris ir pasakė:

— Jūsų čia kvepia kažkuo … gyvu. Šiltu.

Ir Žiulis nusišypsojo. Nes žinojo — šventykla vėl kvėpuoja. Ne žvakėmis. Ne smilkalais. O gyvenimu. Mažu, pažeidžiamu, bet tokiu tikru.

Ir kai parapijiečiai klausė, iš kur jis turi kailius ant sutanos, jis tiesiog numodavo ranka.

Bet viduje jis žinojo: tą dieną, kai lieknas katinas perėjo slenkstį, jis vėl pradėjo jausti. Ir tai buvo stebuklas. Ne dangiškas. O žemiškas. Pats paprasčiausias.