Maitinanti katė palikdavo savo ką tik gimusius kačiukus ir bėgdavo į mišką. Tai suneramino šeimininkę, ir ji nusprendė pasekti katę…

Maitinanti katė, vardu Bela, neseniai tapo mama – jai gimė žavūs kačiukai. Pirmosiomis dienomis po gimimo Bela jų nepalikdavo nė akimirkai: šildė, laižė ir maitino. Tačiau netrukus šeimininkė pastebėjo keistą savo mylimos katės elgesį. Rytais Bela būdavo su kačiukais, tačiau artėjant vidurdieniui pradėdavo nerimauti, išeidavo ir negrįždavo iki pat vakaro.

Šeimininkė gyveno kaimo name, ir Bela turėjo laisvę išeiti į lauką – galėjo iššokti pro atvirą langą ar duris. Tačiau toks elgesys, ypač maitinančios mamos, kėlė šeimininkei nerimą. Kas galėjo būti svarbiau už ką tik gimusius kačiukus? Norėdama rasti atsakymą į šį klausimą, ji nusprendė pasekti Belą.

Kitą dieną, sulaukusi, kol katė vėl paliks namus, moteris atsargiai ją sekė. Bela nuėjo į mišką už namo, greitai ir užtikrintai judėdama tarp medžių. Šeimininkė stengėsi neatsilikti, tuo pačiu nenubaidydama jos. Tai, ką ji pamatė miško gilumoje, ją pribloškė.

Paaiškėjo, kad Bela išeidavo tam, kad pasirūpintų dar kitais „mažyliais“. Nedidelėje drevėje ant nuvirtusio medžio sėdėjo trys mažytės voveraitės! Jos glaudėsi viena prie kitos, ir šeimininkė iškart suprato, kad mažyliai liko be mamos. Matyt, voverių mama žuvo, palikusi mažylius visiškai vienus. Tačiau Bela juos rado, ir jos motiniškas instinktas neleido praeiti pro šalį.

Moteris stebėjo, kaip katė atsargiai priglaudžia voveraites prie savęs ir pradeda jas laižyti, tarsi tai būtų jos pačios kačiukai. Voveraitės pasitikėdamos glaudėsi prie Belos, jausdamos šilumą ir rūpestį, kurio joms taip trūko. Bela atnešdavo joms maisto, šildydavo savo kūnu ir rūpinosi jomis taip pat atsidavusiai, kaip ir savo kačiukais.

Matydama tokį jautrų savo augintinės elgesį, šeimininkė nusprendė padėti. Ji atsargiai parnešė voveraites į namus, kad Belai būtų lengviau prižiūrėti abi „šeimas“. Dabar visi mažyliai – kačiukai ir voveraitės – gyveno jaukiuose namuose, kur buvo šilta ir saugu.

Katė Bela pasirodė esanti neįtikėtinai kantri ir rūpestinga mama. Ji sugebėjo maitinti savo kačiukus ir tuo pat metu rasti laiko voveraitėms. Šeimininkė padėjo, kuo galėjo: maitino voveraites pieno mišiniu ir specialiu maistu, o kačiukus palikdavo prižiūrėti jų neįprastai mamai.

Ši istorija pasklido po visą kaimą, ir žmonės ateidavo pasižiūrėti į šią neįprastą šeimyną. Daugelį tai sujaudino iki ašarų, nes tokie motiniškos meilės pasireiškimai yra reti. Bela įrodė, kad rūpestis ir atjauta neturi ribų, o gyvūnai taip pat sugeba atlikti veiksmus, vertus susižavėjimo.

Dabar šeimininkės namuose tvyrojo tikra vaikų darželio atmosfera. Voveraitės augo, mokėsi šokinėti ir tyrinėti pasaulį, o kačiukai augo šalia jų, laikydami savo pūkuotus kaimynus šeimos dalimi. Bela ir toliau buvo rūpestinga mama visiems, įrodydama, kad meilė gali įveikti bet kokias kliūtis.