Mama liepė man nevažiuoti pas ją į svečius tris mėnesius dėl „remonto“. Tačiau, kai nusprendžiau ją nustebinti ir nuvažiavau pas ją, sužinojau nemalonią tiesą, kurią ji slėpė

Viskas prasidėjo, kai mano mama Sofija visada buvo neįtikėtinai tvarkinga ir mėgo tvarką namuose. Todėl, kai ji pasakė, kad planuoja kapitalinį remontą ir paprašė kuriam laikui neatvažiuoti, aš visiškai nenustebau. „Viskas bus dulkėse ir chaose“, – aiškino ji telefonu. „Geriau palauk, kol viskas nepasibaigs“.

Aš gerbiau jos prašymą, bet po kelių mėnesių pradėjau pasiilgti. Mes su mama visada buvome artimos, ir jos ilgalaikė tyla atrodė keista. Ji nesakydavo, kaip sekasi remontas, ir vis rečiau atsiliepdavo į skambučius. Tai mane ėmė neraminti.

Vieną savaitgalį nusprendžiau padaryti jai staigmeną. Nupirkau jos mėgstamus pyragaičius, sėdau į automobilį ir važiavau į gimtuosius namus. Kelyje įsivaizdavau, kaip ji apsidžiaugs, matydama mane ant durų slenksčio su skanėstu. Vis dėlto tai, ką pamačiau priartėjusi prie namo, mane šokiravo.

Namas atrodė taip pat kaip anksčiau – jokių remonto ženklų. Lauke vyravo įprasta ramybė, ir tik kaimynų katė tingiai šildėsi ant prieangio. Paskambinau į duris. Keletą ilgų sekundžių – tyla. Tada durys atsidarė, ir prieš mane stovėjo mano mama. Ji atrodė nustebusi, bet ne laiminga.

— Emile, ką tu čia darai? — paklausė ji, nervingai dairydamasi per petį.

— Nusprendžiau tave aplankyti. Juk tu pasiilgai? — nusišypsojau, tikėdamasi, kad jos šaltumas yra tik momentinis šokas.

Mama nepatogiai įleido mane vidun, tačiau jos elgesys buvo keistas. Svetainėje vyravo tobula tvarka, jokios dulkių, jokių įrankių. Bet pastebėjau, kad viena iš durų buvo praverta, ir už jų kažkieno šešėlis buvo matyti.

— Turi svečių? — paklausiau, stengdamasi kalbėti kuo nerūpestingiau.

Mama susimąstė.

— Tai tiesiog… darbuotojas. Padeda su remontu, — jos balsas sudrebėjo, ir aš iškart supratau, kad ji kažką slepia.

Priėjau prie tų durų, ignoruodama jos prieštaravimus. Už durų buvo nedidelis miegamasis, kuriame sėdėjo apie penkiasdešimties metų vyras. Jis pašoko, pamatęs mane, ir bandė kažką pasakyti, bet aš jį pertraukiau:

— Kas tai, mama? — mano rankos drebėjo.

— Emile, prašau, nusiramink, — mama sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant sofos. — Tai Maiklas… mano draugas.

— Draugas? Tu jį slėpei nuo manęs tris mėnesius? Kodėl?

Mama nuleido žvilgsnį.

— Aš nežinojau, kaip tau pasakyti. Po tavo tėčio mirties maniau, kad niekada daugiau nieko nepamilsiu. Bet Maiklas… jis padėjo man vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.

Aš buvau nustebusi. Pasirodo, visas šis „remontas“ buvo tik pretekstas, kad išvengtų nemalonių klausimų. Nežinojau, ką sakyti. Viena vertus, man buvo skaudu, kad mama slėpė nuo manęs tokią svarbią savo gyvenimo dalį. Kita vertus, mačiau jos akyse nuoširdų laimės spindesį.

Mes praleidome likusį dienos laiką ilgoje diskusijoje. Mama papasakojo, kaip sutiko Maiklą, kaip jis ją palaikė sunkiomis akimirkomis ir padėjo susitvarkyti su vienatve. Supratau, kad ji nusipelnė būti laiminga, net jei ši laimė atėjo netikėtai.

Dabar, prisiminusi tą dieną, jaučiu mišrias emocijas. Tai buvo sukrėtimas, bet taip pat ir pamoka: ne visada viskas taip, kaip atrodo. Turime būti atviri tam, kad mūsų artimieji gali rasti laimę netikėtose vietose. Ir nors tiesa kartais būna skausminga, ji taip pat gali tapti naujo ir gražaus pradžia.