„Mama, mes neturtingi“. Dukters išvada mane įskaudino iki ašarų. Ką daryti?…

Viena auginu du vaikus.

Dukrai Augustei neseniai sukako 7 metai. Sūnus Martynas dar lanko vaikų darželį.

Kartą, užsižiūrėjusi pro mūsų kuklaus vieno kambario buto langą į miesto šviesas, Augustė pamąstė ir pateikė man tokią frazę:

„Mama, mes neturtingi“. Nors dar neseniai ją labai džiugino lėlė, nupirkta dėvėtų rūbų parduotuvėje. Ji visada galėdavo pasigirti draugėms tokiu pirkiniu.

Tačiau šiandien mažos mergaitės pasaulis apsivertė. Ir lėlė jai jau prasta ir neįdomi.

Ji suprato, kad mama nupirko jai šitą lėlę tik todėl, kad mes neturime pinigų naujai, ir nėra pinigų naujiems rūbams, naujai kuprinei, ir gražiai suknelei kaip pas Pelenę…

Man pabiro ašaros…

Vėliau aš prisiminiau, kaip mes pasiėmėme Martyną iš darželio. Tą dieną jis susipešė su berniuku iš grupės. Tas nedavė pažaisti su savo nauja mašinėle, išvadino ubagu. Sūnus skriaudikui davė grąžos. Tada auklėtoja viską atskaitė man. O vakare aš aiškinau vaikams, kaip reikia draugauti.

Per išeigines Augustės draugė pakvietė ją į savo gimtadienį. Su dovana mes nieko neišgalvojome, o tiesiog kukliai įdėjome 20 eurų į voką ir nuėjome.

Pasibaigus šventei mes grįžome namo ir Augustė pradėjo pasakoti man apie pramogas žaidimų kambaryje, apie visokių gardžių saldumynų gausą, apie jos svajonių tortą, apie naujas draugių sukneles, apie brangias dovanas.

Ji papasakojo apie nuosavą gražų draugės „princesės“ kambarį dideliame bute. Apie tai, kad jie turi dvi gražias baltas mašinas. Tada jai ir pasirodė, kad mes neturtingi…