Mama neatėjo į mano išleistuves — nes negalėjo sau atleisti

Kai išėjau iš namų išleistuvių rytą, vis dar tikėjau, kad ji ateis. Kas minutę tikrinau telefoną, laukiau žinutės, skambučio, nors ir supratau: jeigu iki šiol tyla, tai greičiausiai jos nebus.

Mama visada buvo šalia. Kartais — per daug. Kartais — su savo baimėmis, nerimu, patarimais, kurie labiau priminė įsakymus. Bet visada — šalia. Užaugau kartu su ja. Mes dviese. Be tėvo, be močiučių, be seserų. Tiesiog mes. Ji dirbo dviejuose darbuose, nesiskundė ir darė viską, kad man būtų „geriau“. Aš tai vertinau. Bet su metais mūsų pokalbius vis labiau keitė tylos pauzės.

Kai įstojau į koledžą, ji pasakė, kad tai mano sprendimas. Bet aš mačiau — jai buvo sunku. Aš išvykau. Tapau suaugusia. O ji liko tame pačiame name, su tomis pačiomis tapetais, tame pačiame krėsle. Ji dažnai skambindavo, kartais — per dažnai. Aš atsakydavau vis rečiau.

O tada atėjo išleistuvių diena. Nusipirkau suknelę, pakviečiau ją. Net nusiunčiau schemą, kad jai būtų lengviau rasti salę. Ji atsakė trumpai: „Pažiūrėsim“. Žinojau — tai blogas ženklas.

Ir štai stoviu scenoje, su diplomu rankose. Gėlės. Fotoaparatų blyksniai. Plojimai. Akimis ieškau jos — veltui. Jos nėra. Net neverkiu. Tik jaučiu vidinį šaltį. Ir klausimą: kodėl?

Atsakymas atėjo vėliau. Grįžau namo. Ji pasitiko mane tarpduryje, su savo senu chalatu, su keptais obuoliais, lyg tai būtų paprasta diena. Neištvėriau:

— Kodėl tu neatėjai?

Ji nuleido akis. Tada labai tyliai tarė:

— Todėl, kad nesijaučiau nusipelniusi ten būti.

Nieko nesupratau.

— Galvojau, kad tau per daug sugadinau. Kad neleidau tau būti laisva. Spaudžiau. O dabar, kai tu suaugai, nežinojau, kaip būti šalia, netrukdant. Man buvo gėda. Gėda, kad nebuvau ta mama, kurią galėtum su pasididžiavimu pakviesti.

Atsakiau tik tyla. Nes supratau: kol aš jaučiausi užmiršta, ji jautėsi kalta. Abi buvome savaip vienišos.

Priėjau, apkabinau ją. Ir pirmą kartą po ilgo laiko pasakiau:

— Tu buvai. Esi. Ir aš visada norėjau, kad būtum šalia. Ne tobula. Tiesiog — mama.

Kartais tie, kurie neateina — ne todėl, kad nenori. O todėl, kad negali sau atleisti praeities. Bet jei norime eiti toliau — turime išmokti kviesti. Net tuos, kurie abejoja, ar nusipelnė būti šalia.