Mama pasiruošusi atleisti mus metusiam tėvui ir palikti patėvį

Iki šiol puikiai prisimenu periodą maždaug nuo 4 iki 7 metų, kol pradėjau lankyti mokyklą. Negaliu pasakyti, kaip buvo anksčiau, tada aš buvau dar per maža. Tačiau šis periodas buvo vienas sunkiausių ir sudėtingiausių mamos gyvenime. O ir man net prisiminti nemalonu.

Kiek man žinoma, anksčiau tėvas turėjo darbą gamykloje ir parnešdavo namo nors kažkiek pinigų. O mama labai ilgai išdirbo namų bendrijų sistemoje ir dabar jau viršininkė. Tačiau net paprastos meistrės darbo metais ji uždirbdavo žymiai daugiau už tėvą.

O tėvas reguliariai išgerdavo ir parnešdavo namo toli gražu ne visą algą. Kartą jis girtas pasirodė darbe ir buvo gėdingai atleistas pagal straipsnį. O netrukus po mano 7-ojo gimtadienio negrįžo namo nakvoti.

Mama labai susinervino, tačiau sekančią dieną tėvas pasirodė ir ėmė krautis daiktus. Jis nepanoro sakyti, dėl kokios priežasties išeina, paprasčiausiai tai paskelbė. Mama verkė, bandė jį sustabdyti, tačiau veltui. Jis priėmė galutinį sprendimą.

Be daiktų jis pričiupo ir pinigėlius, kuriuos mama taupė man suruošti į mokyklą. Tėtušis pasakė, kad grąžins viską, ką paėmė. Bet žinoma, tų pinigų mes daugiau nematėme.

Po tėvo išėjimo praėjo du metai ir mama susipažino su geru žmogumi. Apsigyvenome trise. Be jokių problemų priėmiau patėvį, mes iškart radome bendrą kalbą ir mamai su juo buvo gera bei ramu. Gyvenimas susitvarkė, viskas tekėjo savo vaga.

Tačiau praėjus 9 metams po tėvo išėjimo jis staiga apsireiškė ant mūsų namų slenksčio. Didžiuliam mano nustebimui, mama absoliučiai normaliai sureagavo į jo atėjimą.

Jis čia ėjo kelias dienas iš eilės kalbėtis su mama. Ir dabar, po visų pokalbių, mama pasiruošusi išsiskirti su patėviu ir atleisti nevykėliui tėtušiui. Ir kaip ją įtikinti nedaryti šios kvailystės, aš nežinau.

Po visko, kas nutiko, neturiu nė mažiausio noro matyti tikrą tėvą. Man jį visiškai pakeitė patėvis. Šis žmogus tiek padarė man ir mamai. Ir jis tiek metų su mumis. Argi galima taip pasielgti su juo?

Man atrodo, tai siaubingai neteisinga ir netgi niekšiška. Taip, galbūt tėvas apsuko mamai galvą savo pažadais, jis tai moka. Bet negi ji nepamena, kaip mes gyvenome? Kaip visiems buvo sunku ir skaudu? Nesuprantu, kam grįžti į praeitį, kai dabar viskas gerai.