Mane pakvietė į mokyklą dėl mano sūnaus blogo elgesio – ir viskas paaiškėjo, kai pamačiau, kas jo mokytojas…
Kai man paskambino iš mokyklos, balsas kitame laido gale skambėjo rimtai ir griežtai.
– Ponia Loran, – sakė direktorė, – mes privalome paprašyti, kad atvyktumėte. Jūsų sūnus Aleksas elgiasi labai iššaukiančiai ir mokytojas skundžiasi jo elgesiu.
Aš nustebau.
Mano Aleksas niekada nebuvo problematiškas vaikas. Jis buvo aktyvus, protingas, kartais užsispyręs, bet niekada nemandagus.
– Ką būtent jis padarė? – paklausiau, vildamasi, kad tai tiesiog nesusipratimas.
– Manau, kad jums geriau tai išgirsti asmeniškai… ir pasikalbėti su jo mokytoju.
Šiame kvietime buvo kažkas keisto.
Aš jaučiau, kad už šio skambučio slypi kažkas daugiau.
Kitą rytą atvykau į mokyklą. Mane nuvedė į kabinetą, kur sėdėjo Aleksas, sukryžiuotomis rankomis ir žiūrėdamas žemyn, niūrus ir įtemptas.
Šalia jo stovėjo vyras su griežtu kostiumu, tamsiomis akimis ir aštriais veido bruožais.
Kai įėjau, jis pakėlė akis.
Ir mano širdis sustingo.
Tai buvo jis.
Aš nebuvau jo mačiusi daugiau kaip dešimt metų.
Bet nebuvo įmanoma neatpažinti.
– Gabrieliau… – išslydo man iš lūpų, kol dar galėjau save pristabdyti.
Jis pažiūrėjo į mane šaltai, lyg būčiau jam svetima.
– Ponia Loran, – tarė jis lygiu balsu, – jūsų sūnus mums kelia didelių problemų.
Viduje pajutau, kaip viskas sustingo.
Mano sūnus.
Jo mokinys.
Ir jo… sūnus?
Gabrielis buvo mano pirmoji meilė.
Kadaise, seniai, mes mylėjome vienas kitą beprotiškai, beviltiškai, tikėdami, kad būsime kartu amžinai.
Bet kai sužinojau, kad esu nėščia, viskas pasikeitė.
Jis dingo.
Be paaiškinimų, be žodžių.
Aš ilgai laukiau, tikėdama, kad jis sugrįš, kad paskambins, kad paaiškins.
Bet jis negrįžo.
Ir dabar jis stovėjo prieš mane.
Mano sūnaus mokytojas.
– Kodėl tu taip elgiesi? – paklausiau Alekso, jausdama, kaip balsas išdavinėja mane, drebėdamas.
Berniukas suraukė kaktą.
– Jis… nesąžiningas prieš mane. Visada pyksta. Visada daro pastabas. Aš nieko nedarau, bet jis elgiasi taip, tarsi… aš jam trukdyčiau.
Pakeičiau žvilgsnį į Gabrielį.
– Ar tai tiesa?
Jis neatsakė.
Bet jo akyse kažkas sužibo.
Kažkas panašaus į baimę.
– Aš… – pradėjo jis, bet staiga nutilo.
Žengiau žingsnį arčiau.
– Ar žinojai? – paklausiau tyliai.
Jis užmerkė akis ir atsiduso.
– Visada žinojau.
Gabrielis praleido ranką per veidą.
– Aš buvau jaunas, išsigandęs. Kai sužinojau, kad laukies kūdikio, man atrodė, kad aš nepavyksiu. Galvojau, kad būsiu baisus tėvas. Kad viską sugadinsiu.
Sudirgta sugniaužiau kumščius.
– Ir todėl tu tiesiog pasitraukei?
– Maniau, kad taip bus geriau.
– Geriau kam? Tau? Man? Vaikui, kuris dešimt metų laukė tėvo?
Jis nuleido galvą.
– Suprantu, kad padariau klaidą.
– Ne, Gabrieliau, tu padarei ne klaidą. Tu padarei pasirinkimą.
Pasukau link sūnaus.
– Aleksai, eime namo.
Berniukas pakilo, bet prieš išeidamas, stovėjo prie durų.
– O tu… ar kada nors norėjai mane pamatyti? – paklausė jis Gabrieliaus.
Įsivyravo sunki tyla.
Gabrielis pažiūrėjo į jį ir ramiai atsakė:
– Kiekvieną dieną.
Aleksas nieko nesakė.
Jis tiesiog apsisuko ir išėjo.
O aš žinojau:
Tai dar ne šios istorijos pabaiga.
