Mano 8-metis sūnus pasiūlė surengti gimtadienio staigmeną mūsų kaimynei, kuri gyvena viena, ir kai viską suorganizavome, nesitikėjome iš jos tokios reakcijos…

Kartais vaikai jaučia tai, ko mes, suaugusieji, nepastebime.

— Mama, ar madam Emilija turi ką nors? — paklausė mano sūnus Anri, kai mes ėjome pro senąjį namą ant kampo.
— Nežinau, mielasis. Manau, kad ne, — atsakiau, nekreipdama daug dėmesio į jo klausimą.

Madam Emilija gyveno mūsų gatvėje jau daugelį metų. Visada mandagi, visada rami, su sidabrinėmis kruopščiai šukuotomis plaukais ir akimis, kuriuose slėpėsi neišsakyta liūdesys. Kaimynai žinojo, kad šalia jos nėra šeimos, vaikai seniai išvyko gyventi kitur, o vyrą ji prarado prieš dešimt metų.

Po dviejų dienų Anri vėl priėjo prie manęs, šį kartą su stipriu žybsniu akyse:

— Mam, jos netrukus gimtadienis! Girdėjau, kaip ji sakė pardavėjai krautuvėlėje. Padarykime jai ką nors? Ji turbūt niekada nešvenčia…

Mano širdį sušildė jo žodžiai. Pasiūliau iškepti pyragą, o Anri norėjo nupiešti atviruką. Jis parašė: «Su gimtadieniu! Jus myli Anri (ir mama taip pat)». Vėliau jis primygtinai reikalavo nupirkti mažą pavasario gėlių puokštę.

Madam Emilijos gimtadienio dieną mes pabeldėme į jos namų duris. Ji atidarė duris su chalatu ir nustebusi pažvelgė į mus:

— Labas diena, madam Emilija, — pradėjo Anri, ištiesdamas atviruką. — Mes žinome, kad šiandien jūsų šventė… Pagalvojome, kad jums bus malonu.

Aš padaviau pyrago dėžutę ir puokštę. Madam Emilija stovėjo tylėdama. Jos rankos drebėjo.

— Tai… man? — sušnabždėjo ji.

— Žinoma, — nusišypsojo Anri. — Juk esate mūsų kaimynė.

Ji paėmė dėžutę ir staiga pradėjo verkti. Tikromis ašaromis — ne iš džiaugsmo, bet tarsi iš seniai sulaikytos emocijos. Mes nežinojome, ką daryti, ir tiesiog stovėjome. Ji atsiduso:

— Atleiskite… Man niekas nedovanojo gėlių nuo tada, kai mirė mano vyras. Tai pirmasis gimtadienis per 12 metų, kai kas nors apie mane prisiminė…

Mes pasilikome išgerti arbatos. Anri pasakojo apie mokyklą, o ji — kaip anksčiau dėstė muzikos akademijoje. Ant sienos kabėjo senoji juodai balta nuotrauka — jauna moteris su violončele. Ta pati madam Emilija, kurios nepažinojome.

Nuo tada mes ją aplankome beveik kiekvieną savaitę. Ji groja fortepijonu, o Anri sako, kad turi «tikrą kaimynę senelę».

Kartais paprasti gestai turi galią, kurią nuvertiname. Vienas pyragas, vienas atvirukas ir šiek tiek dėmesio gali sugrąžinti žmogui jausmą, kad jis nėra vienas. O vaikai… jie dažnai mums primena, kaip paprasta būti geriems.