Mano vaikystės prisiminimai. O kaip buvo pas jus?

Mano vaikystėje tėvai ypatingai mumis neužsiimdavo. Dirbo, užsiėmė savais reikalais, po truputį auklėdami mus. Kartais man atrodo, kad mes užaugome kažkaip patys sau.

Mama visada sakydavo: nenori – nevalgyk.

Taip, mūsų vaikystėje nebūdavo kažkokių kulinarinių delikatesų, bet nepamenu, kad kas nors vaikščiotų alkanas. Jei aš užeidavau į svečius pas savo draugus, ten visada būdavo pieno, duonos, keptų bulvių (labai populiarus patiekalas). Žiemai būdavo uogienės stiklainiuose.

Mama gamindavo labai skanų, tačiau labai vienodą maistą. Pirmas patiekalas – vištienos sriuba, mes valgėme ją visą vaikystę ir jaunystę, kol neišsivažinėjome mokytis.

Antras – bulvės. Kartais su mėsa, kartais su dešra. Kokią dešrą gamindavo mėsos kombinatas! Prie jos išsirikiuodavo milžiniška eilė, iš galo stumdydavosi ir rėkdavo: po vieną pagalį į vienas rankas!

Ypač ūkiškos tetulės stumdavo prie prekystalių vaikus, esą, jam irgi sverkite. Na ir, žinoma, kiaušinienė, įvairios košės… Labai retai, ir tai būdavo procesas visai dienai, naminiai kotletai ar koldūnai.

Mama ir tėtis juos visada darydavo kartu. Tuo jie užsiimdavo sekmadieniais. Ant stalo būdavo prisukama sunkiasvorė mėsmalė, maldavo mėsą, paskui lipdydavo, kepdavo-virdavo ir valgydavo. Užkąsti gerai būdavo sūdytais agurkais, kuriais mus aprūpindavo močiutė, ir raugintais kopūstais.

Gerdavome arbatą su saldainiais, kuriuos mama ir tėtis atveždavo iš komandiruočių. Ir tai buvo laikoma beveik prabanga. Tėtis vienu prisėdimu galėdavo suvartoti pusę stiklainio uogienės su arbata. Prisimenu juos, juokinga, kaip jie džiaugdavosi saldumynais. Jauni buvo, patiems vos virš 30.

Kai aš išėjau į pirmą klasę, mama įsigudrino virti man makaronus, tokius ilgus, didelius, su plačiomis skylutėmis. Makaronus aš labai mėgau.

Mama juos paprasčiausiai išvirdavo ir pagardindavo sviestu. O paskui uždengdavo puodą pagalve, kad jie neatauštų, kol aš grįšiu iš mokyklos…

Šventėms ištiesdavo stalą. Būtinai būdavo silkė (jos neišdarinėdavo į file, o pjaustydavo tiesiog su stuburu, pabarstydavo svogūnų laiškais, užpildavo smirdinčiu (kitokio nebūdavo) saulėgrąžų aliejumi.

Pjaustydavo dešrytę, sūrį. Karštam gamindavo vėlgi bulves su mėsa. Atnešdavo naminių kopūstų ir agurkų. Dėdė žvejys dar turėdavo keptos žuvies, kuo mano tėtis ypač žavėdavosi.

Žiemą švieži vaisiai būdavo retenybė. Apie agurkus ir pomidorus nė kalbos nebuvo. Agurkų mama iškilmingai atnešdavo gegužę iš gamyklos valgyklos (jai palikdavo porą).

Vienas agurkas eidavo salotoms, o antrą atiduodavo man. Plaudavo, pjaustydavo, truputį pabarstydavo druska ir siūlydavo ant lėkštutės. Tai būdavo kažkas nuostabaus – per žiemą pamirštas kvapas ir skonis…

Kalėdoms tėtis parnešdavo apelsinų. Ir tai būdavo neįtikėtina. Aš iki šiol perku būtent šituos apelsinus, jų kvapas sako man, kad atėjo šventė.

O dar mokykloje mums duodavo dovanų – nedidelį ryšulėlį, kuriame būdavo saldainiai, sausainiai ir būtinai didelis raudonas obuolys ar apelsinas. Tokių dovanų pas mane susikaupdavo keletas – iš mokyklos, iš tėvų darbų.

Šventėms mums pirkdavo saldų limonadą, labai skanu būdavo! Mes jį gerdavome su pasimėgavimu ir galėdavome išgerti jūrą. Tik jis greitai baigdavosi.

Išvis stebėtina, kad mes, vaikai, nebūdavome godūs maistui.

Jei į kiemą pasiimdavai duonos riekę, kiekvienas jos atsikasdavo, obuolį – irgi kąsdavo visi. Išeidavai su brangia retenybe – kramtoma guma – va jos nedalindavome, o visi iš eilės kramtydavo po truputį, o paskui grąžindavo savininkui. Ir juk nesirgdavome! Ir nebijodavome užsikrėsti.
O kuo jus maitindavo vaikystėje?