Mano žmona paliko mane ir mūsų vaikus po to, kai netekau darbo. Po dviejų metų aš netikėtai sutikau ją kavinėje

Kai mane atleido, buvau šokiruotas, bet nepuoliau į paniką. Tikėjau, kad viskas susitvarkys — visada mokėjau dirbti, ir rankos buvo tinkamoje vietoje. Turėjau šeimą: žmoną, du vaikus, jaukius namus ir viltį, kad kartu įveiksime sunkumus.

Tačiau žmona manė kitaip.

Pirmąjį mėnesį ji tylėjo. Antrąjį — priekaištavo. Trečiąjį — pradėjo krautis daiktus.
— Man atsibodo būti stipria už visus, — pasakė ji tą naktį, kai trenkėsi durimis. — Aš taip pat noriu gyventi, o ne išgyventi.

Ji išėjo. Pasakė, kad “pamiršti”, bet daugiau nebegrįžo. Likome trise: aš, Marija — 6 metai, ir Danielis — 3. Iš pradžių nežinojau, ką daryti. Prastai gaminau, užmiršdavau apie skalbimą, kartais nežinojau, kur gauti pinigų. Tačiau vaikai buvo šalia. Ir kiekvienas jų “tėti, aš tave myliu” lyg klijavo mano sudaužytą širdį po trupinį.

Įsidarbinau kroviku, vėliau radau papildomą darbą sandėlyje. Gyvenome kukliai, bet kas mėnesį jaučiausi vis užtikrinčiau. Vaikai paaugo. Išmoko padėti. Vakare juokėmės, kepėme blynus, skaitėme knygas. Vėl jaučiausi gyvas. O apie ją — beveik nebegalvojau.

Ir štai — po dviejų metų — įprastinis šeštadienio rytas. Užsukau į mažą kavinukę šalia parko. Vaikai buvo pas mano mamą, ir leidau sau išgerti puodelį gero kavos. Kai pakėliau akis nuo puodelio, pamačiau ją. Ji sėdėjo prie staliuko prie lango. Vis tokia pati — tvarkinga, su nepriekaištingu makiažu. Bet žvilgsnis nuvargęs.

Ji taip pat mane pastebėjo. Sekundei sustingo, tada pakilo ir priėjo.

— Sveikas… — pasakė ji.
— Sveika, — atsakiau aš.
— Gerai atrodai, — nesubalansuota šypsena. — Kaip vaikai?

Atsakiau ramiai. Papasakojau, kaip Marija pradėjo lankyti muziką, o Danielis dabar stato pilis iš visko, kas pakliūva po ranka.

Ji tylėjo. Tada tyliai pridūrė:
— Pasiilgau jų.

Linktelėjau.
— Jie tavęs — ne. Atsiprašau, bet taip.

Jos akyse timtelėjo ašaros.
— Galvojau… kad viskas sugrius. Galvojau, kad nepavyks. O tu… Tu susitvarkei. Be manęs.

Nebepykau. Jau nebe.
— Taip, aš susitvarkiau. Nes neturėjau kitokios išeities.

Ji bandė nusišypsoti.
— Galėčiau kada nors… juos pamatyti?

Padariau pauzę. Tada pasakiau:
— Galbūt. Bet ne dabar. Jiems reikia laiko. Ir man taip pat.

Daugiau nebekalbėjome. Ji išėjo, kaip kadaise — tyliai, netrankusi durų. O aš pasilikau, baigdamas gerti kavą, galvodamas, kaip keistai gyvenimas pasisuka.

Kartais tie, kurie turėjo pasilikti — išeina. O tie, kurie nieko neprivalėjo — pasilieka. Ir būtent su jais kuriamos tikrosios vertybės.