Marija pati įsirašė į senelių namus: „O dukrai pasakykite, kad manęs nebėra. Taip visiems bus ramiau ir patogiau…“

Priimamajame buvo tylu. Tik sieniniai laikrodžiai tyliai tiksėjo, primindami, kad laikas nesustojo. Marija savo rankose laikė pasą ir medicininę kortelę. Ji tvarkingai juos sudėjo ir padavė jaunai merginai prie stalo. Mergina pažvelgė į ją su lengvu nerimu, bet nieko nepasakė. Tik pasiėmė dokumentus ir užrašė kažką į žurnalą.

– Ar turite artimųjų? – paklausė mergina, nepakeldama akių.

Marija tyliai iškvėpė ir atsakė:

– Turėjau dukrą. Bet dabar jai bus lengviau manyti, kad manęs nebėra.

Mergina sustojo ir pakėlė į ją akis. Iš pradžių norėjo kažką prieštarauti, bet susitikusi su jos žvilgsniu, nusprendė tylėti. Ten, Marijos akyse, nebuvo nei kartėlio, nei nuoskaudos. Tik nuovargis. Gilus, išgyventas, sukauptas per daugelį metų.

Kažkada Marija turėjo kitą gyvenimą. Pilną naminio duonos kvapo, vaikų kojelių taktakavimo ant grindų, rytinių apkabinimų ir vakarinių pasakų. Jos dukra, Klara, buvo jos prasmė. Ji augino ją viena – po to, kai vyras nebegrįžo iš operacijos, į kurią išvyko ir amžinai liko ligoninės palatoje.

Marija susitvarkė su viskuo. Darbas, namai, pamokos, būreliai, rūpesčiai. Nesiskundė. Tik naktimis, užsidariusi miegamojo duris, leisdavo sau keletą ašarų. Ne dėl silpnumo. Dėl tylos.

O paskui Klara užaugo. Ištekėjo, pagimdė sūnų, išvyko į kitą miestą. Iš pradžių skambino kasdien. Paskui – kas antrą dieną. Paskui – kartą per savaitę. Ir paskui… tyla. Be barnių. Be konfliktų. Tiesiog taip nutiko.

– Mama, pas mus tiek daug visko, tu supranti… Darbas, vaikas, paskola. Mes tave mylime, tikrai. Bet dabar visai ne iki kelionių, atsiprašau.

Marija visada linkčiodavo. Suprato. Visada suprato.

Kai jai tapo sunku vaikščioti, ji nusipirko lazdą. Kai tapo sunku miegoti – tabletes. Kai tapo sunku gyventi – vienatvę. Klara kartais atsiųsdavo pinigų. Nedidelę sumą.

Į senelių namus Marija atėjo pati. Paskambino, sužinojo, įsirašė. Neprašė niekeno, neįtikinėjo nieko. Tiesiog susikrovė lagaminą, tvarkingai pasiglamžė savo mėgstamą palaidinę ir užrakino savo buto duris.

Atsisveikindama ji paliko Klarai laišką dėžutėje. Be kaltinimų. Be priekaištų.

„Mano mergytė.
Jei kada nors užsuksi ir manęs neberasai – žinok, aš išėjau ne nuo tavęs. O pas save. Nenoriu būti našta. Nenoriu, kad rinktumeisi tarp sąžinės ir laiko. Leisk tau lengviau gyventi mintimi, kad manęs nebėra. Taip visiems ramiau. Ir patogiau. Tu esi man – gera. Tik gyvenimas susiklostė kitaip. Aš tave myliu. Mama“

Senelių namuose Marija nesiskundė. Ji skaitė, prižiūrėjo gėles hole, kartais net kepdavo pyragaičius – jai vis dar leisdavo į virtuvę. Ji neverkdavo. Ir nelaukdavo.

Tačiau kiekvieną vakarą, kai koridoriuje išjungdavo šviesą, ji atsidarė savo lagaminą ir išsitraukdavo mažą nuotrauką. Klara, penkerių metų. Su kaspinu ir raudonu paltuku.

Marija glosdavo nuotrauką drebančiais pirštais, užmerkdavo akis ir šnabždėdavo:

– Labanakt, mano paukšteli. Tegul tau viskas bus gerai.

Ir užmigdavo. Su jausmu, kad kažkur ten, kitame mieste, kitame gyvenime, kažkas, galbūt, visgi prisimena apie ją.