Maža mergaitė priėjo prie pagyvenusios senutės parduotuvėje ir paklausė: sakykite, senele, o ką jūs norite pirkti?

Maža mergaitė priėjo prie pagyvenusios senutės parduotuvėje ir paklausė: sakykite, senele, o ką jūs norite pirkti?

– Sakykite, senele, o ką jūs norite pirkti?

Į senelę įdėmiai žiūrėjo kokių aštuonerių mergaitė.

– Kam tau, vaikeli?

– Mes su tėčiu jums nupirksim.

– Ką nupirksit?

– Na, tai, ko jūs norite…

– Tai aš šitą…šiaip duonos užėjau.

– Reiškia, nupirksime jums duonos. Tėti, eikš čia!

Priėjo vyriškis.

– Jūs nesidrovėkite,- pasakė jis. – Mes su dukra kartais ateiname į šią parduotuvę ir ji išsirenka kažką, kam nori padėti. Ką jūs norėjote pirkti?

– Nereikia, vaikeliai,- dar labiau sutriko senelė. – Aš ir pensiją gaunu, ir daržiuką turiu, ir penkias višteles… Argi mums daug reikia? Ačiū jums, vaikeliai… Duok Dieve jums sveikatos!

– Ne! – nenusileido mergaitė. – Aš žinau, kad jums sunku… Juk tai matyti! Mes būtinai jums padėsim. Ką dar jums, be duonos?
Senelė nežinojo, ką pasakyti.

– Na, kartais aš dar imu šimtą gramų dešrytės. Paskui išeinu ir tiesiog čia, šalia parduotuvės, valgau ją su duona. Šimtą gramų… Pačios pigiausios.

– Parodykite,- drąsiai tarė mergaitė, – pasukdama prie dešrų prekystalio.

Senelė ilgai apžiūrinėjo vitriną.

– Tai čia dabar tokios ir nėr… Aš imu tą, kuri nebrangi. O čia žiū kokios kainos! Ne, nereikia, vaikeliai. Ačiū jums…

– Suprantama,- vėl prabilo tėtis. – Jūs, senele, pastovėkite čia su šituo vežimėliu, o mes su dukra greitai paimsime viską, ko jums reikia. Viktorija, išrink.

– Nereikia, vaikeliai, – vėl norėjo pradėti senelė, tačiau jos niekas nebesiklausė.

… Kai aš privažiavau prie parduotuvės, už kampo pamačiau senutėlę močiutę. Prie jos kojų stovėjo maišas. Rankose ji laikė kepalą duonos ir pusę kilogramo virtos dešros.

Priėjau, kadangi pastebėjau – senelė verkia.

– Kas nutiko? – klausiu.

Senelė patylėjo, o paskui sako:

– Vaikeli, tu neturi mašinoje peilio? Man reikėtų atsipjauti gabalėlį dešrytės, o tai matai… Čia labai daug.

Atnešiau peilį. Atpjovėme ir dešros, ir duonos. Kas liko, močiutė kruopščiai įdėjo į maišelį prie kruopų, makaronų ir mandarinų.

– Tai ko verkiate? – vėl klausiu aš.

– Nežinau, vaikeli,- atsakė senelė ir papasakojo man istoriją, kurią jūs ką tik perskaitėte aukščiau.

Ji mažais kąsneliais kando tai duonos, tai dešros. O skruostais tekėjo ašaros…

Mergaitę, kaip sako senelė, vadina Viktorija. Jos tėtis Algis. Dar ir mama parduotuvėje buvo, padėjo su pirkiniais.

Neabejoju, kad ir Dievas ten buvo. Stovėjo už parduotuvės kampo, apkabinęs seną močiutę. Ji valgė ir… tyliai verkė.