Mes kartu praleidome 25 metus, tačiau tik po jos mirties nuotraukoje pamačiau tai, ko anksčiau niekada nepastebėjau

Niekada negalvojau, kad vieną dieną atsidursiu tokioje situacijoje — sėdėdamas prie tuščio stalo, klausydamasis tylos, kuri atrodo lyg spaudžia krūtinę, ir gaudydamas save mintyse apie tai, kad gyvenimas pasidalijo į «prieš» ir «po». Visą gyvenimą mes su Anna buvome kartu, ir atrodė, kad šis «visada» niekada nesibaigs.

Ir tada vieną dieną viskas nutrūko.

Tai įvyko pernelyg netikėtai. Jokios ilgos ligos, jokie perspėjimai. Tiesiog vieną vakarą jai pasidarė bloga, pakilo kraujospūdis, aš nuvežiau ją į ligoninę ir palikau ją ten per naktį. Ryte man paskambino iš ligoninės, o gydytojo žodžius beveik negirdėjau per zvimbimą ausyse. Mano Annos nebėra…

Po to buvo laidotuvės, kurios prabėgo lyg svajonė: aš ėjau žingsnis po žingsnio atlikdamas tai, ką reikia, tačiau nesuprasdamas, kas vyksta. Gėlės, svetimi paguodos žodžiai. O tada — tuštuma.

Duktė išvažiavo su šeima į kitą miestą.

Į namus grįžau vienas. Ir tas «vienas» pirmą kartą trenksėjo su visa savo našta. Kiekviename smulkmenoje buvo ji. Antklodė, kuria ji mėgo šildytis vakarais. Puodelis su įskilimu, iš kurio gerdavo arbatą. Net jos plaukai, likusieji ant šukų, kurias mechaniškai pamačiau vonioje. Stovėjau vidury buto ir nežinojau, kur save pasidėti.

Tada priėjau prie lentynos, kurioje stovėjo mūsų nuotraukos.

Iš pradžių viskas atrodė pažįstama: atostogų nuotraukos, naujamečiai vakarai, vestuvės, Maša — mūsų duktė — dar maža, su kaspinu didesniu nei jos galva. Tačiau staiga akys sustojo prie vienos nuotraukos. Gerai ją prisiminiau — tai buvo mūsų sužadėtuvių diena. Tada mes buvome tokie jauni… Atrodė, kad galėsime kalnus nuversti, jei tik laikysimės kartu.

Pasiėmiau rėmelį į rankas. Viduje — mes abu: ji lengvai apsirengusi, juokiasi, apkabinusi mane už peties, o aš laikau jos ranką su žiedu. Ir tada sustingau.

Žiedas.

Ant jos piršto buvo ne tas žiedas, kurį padovanojau.

Atmenu tą dieną iki smulkmenų. Tada mes gyvenome kukliai, taupiau kelis mėnesius, kad galėčiau nusipirkti ploną auksinį žiedą su mažu deimantėliu. Net nerimavau, kad jis pernelyg paprastas, jog Anna, tokia graži ir šviesi, nusipelnius daugiau. Tačiau kai įdėjau jį ant jos piršto, ji apsiverkė ir pasakė, kad tai pats nuostabiausias žiedas, kadangi jis — mūsų.

O nuotraukoje žiedas buvo kitoks. Storesnis, su dideliu žaliu akmeniu — smaragdu. Atidėjau rėmelį, tada vėl paėmiau, nuėmiau stiklą, pravėdau pirštu. Ne, aš neklydau. Nuotraukoje — ne tas žiedas.

Nesupratau.

Kodėl? Iš kur jis? Kas padarė šią nuotrauką? Ir svarbiausia — kodėl Anna man niekada apie tai nepasakė?

Aš sėdėjau ir tyrinėjau nuotrauką, ir krūtinėje kažkas svirplėjo. Galvoje sukosi šimtai minčių. Galbūt tai fotografo klaida? Galbūt kas nors pakeitė žiedą apdorojimo procese? Tačiau tada neturėjome nei “Photoshop”, nei kompiuterio — paprastoji juosta, paprastasis spausdinimas. Viskas tikra.

Bandžiau prisiminti kiekvieną tos dienos akimirką. Prisimenu, kaip sėdėjome ant suoliuko šalia seno kultūros centro, kaip ji juokėsi, kaip slėpė veidą nuo praeivių. Prisimenu, kad tada žiūrėjau tik į ją. Tačiau žiedą… žiedą daugiau niekada nematydavau tokį kaip nuotraukoje.

Nuotrauką grąžinu atgal, tačiau ji tarsi degino atmintį. Negalėjau atsikratyti šio vaizdo.

Tą naktį nemiegojau. Sėdėjau virtuvėje, gėriau šaltą arbatą ir mąsčiau. Prieš akis stovėjo jos šypsena, jos akys. Ji niekada nemėgo papuošalų, nešiojusi tik vestuvinį žiedą. Iš kur tada šis smaragdinis?

Ir staiga mane pervėrė mintis: o galbūt aš kažko nežinojau?

Gyvenome kartu penkiolika metų. Galvojau, kad pažįstu ją geriau nei save. Bet dabar pirmą kartą supratau, kad galbūt ji turėjo paslapčių. Mažų ar didelių — nežinau. Bet niekada net nemaniau, kad turėčiau klausti. Buvome taip užsiėmę gyvenimu, vaiku, darbu, kad tam tikros detalės liko šone.

Po kelių dienų nusprendžiau papasakoti viską Marijai — mūsų dukrai. Išsiunčiau jai nuotrauką ir ji taip pat stebėjosi. Pasakė, kad niekada nematė pas mamą tokio žiedo. Savaitgalį ji atvažiavo, ir mes kartu peržiūrėjome jos papuošalų dėžutes — ten buvo daug žiedų, grandinėlės, auskarai. Bet tokio žiedo kaip nuotraukoje nebuvo.

Jaučiausi nejaukiai.

Ne todėl, kad įtarčiau ją kažkuo. Ne. Tiesiog pirmą kartą supratau: net prabėgęs su žmogumi tiek metų, gali taip ir nesužinoti jo iki galo.

Vakarais sėdėdavau, vėl laikydamas šią nuotrauką rankose. Ir mąsčiau apie tai, kaip mažai uždavinėjau jai klausimų. Kaip retai domėjausi jos prisiminimais, norais. Visada buvau su ja, bet galbūt pernelyg dažnai galvojau tik apie save.

Nuotrauka su kitu žiedu tapo simboliu to, kad niekada jau negalėsiu jos tiesiai paklausti. Kad yra visa dalis jos gyvenimo, kuri dabar liks paslaptis man.

Ir žinote, tuo momentu aš verkiau pirmą kartą per visą šį laiką. Ne laidotuvėse, ne prie kapo — ten buvau lyg per miglą. Bet būtent tada, laikydamas rankose popieriaus lapą, kuris priminė man, kaip daug prarandama kartu su žmogumi.

Supratau: mes niekada nesugebame pilnai pažinti artimųjų. Galvojame, kad dar yra laiko, kad pokalbius galime atidėti. O tada paaiškėja, kad «vėliau» jau nebebus.

Ir galbūt tai ir yra baisiausia netekties dalis. Ne tik tuštuma ir vienatvė. Bet ir klausimai be atsakymų.

Dabar ši nuotrauka stovi pas mane ant stalo. Kasdien į ją žvelgiu. Ir žiedas ant jos rankos nebekelia baimės ar įtarimų. Jis primena, kad šalia mūsų visuomet slypi visas kito žmogaus pasaulis, kurio mes niekada nepažinsime iki galo.

Bet tai tikrai nesumažina meilės. Atvirkščiai — daro ją begaliniai trapia ir neįkainojama.

Ar jūs kada susimąstėte: kiek iš tikrųjų žinome apie artimiausius žmones — ir kas liks mums paslaptis amžinai?