Mes sprendžiame apie žmones pagal tai, ką girdime iš kitų – išmintinga pasakėčia
Sultonas Muradas IV kartą vakare pajuto nerimą. Jis pakvietė saugumo tarnybos viršininką ir jie išėjo į lauką. Priėjo pilną žmonių aikštę ir pamatė gulintį ant žemės žmogų. Jis buvo negyvas…
Mes sprendžiame apie žmones ne pagal tai, kas slypi jų širdyse…
… Sultonas Muradas IV, Osmanų imperijos sultonas 1623-1640 metais, dažnai anonimiškai išeidavo į miesto tirštumą. Kartą vakare jis pajuto nerimą ir norą išeiti. Jis pakvietė saugumo tarnybos viršininką ir jie išėjo. Jie priėjo pilną žmonių aikštę ir pamatė gulintį ant žemės žmogų.
Sultonas pabaksnojo jį pirštu, tačiau jis buvo negyvas, o žmonės užsiėmė savo reikalais. Atrodė, negyvėlis, gulintis ant žemės, niekam nerūpi.
Sultonas pašaukė žmones. Šie jo nepažino ir paklausė, ko jam reikia.
– Kodėl šis žmogus guli negyvas ant žemės ir kodėl niekas nekreipia į jį dėmesio? Kur jo šeima?
Jie atsakė:
– Jis toks, girtuoklis ir nedorėlis!
Sultonas pasakė:
– Argi jis ne iš Mohameto umos (telaimina jį Alachas ir tesaugo)? O dabar padėkite man nunešti jį į jo namus.
Žmonės nunešė mirusįjį kartu su sultonu į jo namus ir kai tik juos pasiekė, visi išėjo. Sultonas ir jo padėjėjas liko.
Kai šio žmogaus žmona pamatė mirusįjį, pravirko. Ji pasakė mirusiam vyrui:
– Tepasigaili tavęs Alachas! Aš liudiju, kad tu esi dievobaimingas!
Sultonas buvo sutrikęs. Jis tarė:
– Kaip tu gali laikyti jį dievobaimingu, kai žmonės kalba apie jį tokius dalykus. Tiek, kad niekas nepasirūpino mirusiu jo kūnu?
Ji atsakė:
– Aš to tikėjausi. Mano vyras kas vakarą eidavo į taverną ir pirkdavo tiek vyno, kiek galėdavo. Paskui parnešdavo jį namo ir visą išpildavo.
Sakydavo: „Šiandien aš išgelbėjau kelis musulmonus“. Paskui jis eidavo pas prostitutę, duodavo jai pinigų ir prašydavo uždaryti duris iki ryto.
Grįžęs namo sakydavo: „Šiandien išgelbėjau jauną moterį ir tikinčius jaunuolius nuo nuodėmės.“
Todėl žmonės, matydami, kaip jis perka vyną ir eina pas prostitutes, vadino jį girtuokliu ir nedorėliu. Kartą pasakiau jam:
„Кai tu mirsi, niekas neapiplaus tavęs, niekas nepasimels už tave ir niekas tavęs nelaidos!“ Jis nusijuokė ir atsakė: „Nebijok, tikinčiųjų sultonas su dievobaimingaisiais melsis prie mano kūno“.
Sultonas apsiverkė. Jis pasakė:
– Prisiekiu Alachu! Jis pasakė tiesą, nes aš esu sultonas Muradas. Rytoj mes jį nuprausime, pasimelsime už jį ir palaidosime.
Ir gavosi taip, kad sultonas, mokslininkai, dievobaiminga liaudis ir masė žmonių meldėsi už jį…
Mes sprendžiame apie žmones pagal tai, ką matome ir girdime apie kitus, bet nematome to, kas slypi širdyse. Venkite daugelio spėlionių, kadangi kai kurios spėlionės yra nuodėmė. Nesekite paskui kitus ir nekalbėkite piktų žodžių kitiems už nugarų…
