“Mes tik trumpam:” tėvų gyvenimas pas mus jau trunka tris mėnesius, ir tai tampa nepakeliama

Visada mylėjau savo tėvus, tačiau gyventi su jais po vienu stogu – ne man. Nuo septyniolikos metų gyvenau atskirai, ir mūsų bendravimas klostėsi be problemų.

Bet kai prieš tris mėnesius tėvai netikėtai pasirodė su didelėmis kuprinėmis ir pareiškė: „Mes trumpam apsistosime pas jus, nes atliekame remontą,“ – nebuvau pasiruošusi tam, kad mano namai taps kantrybės išbandymu. Dabar jaučiu, kad mano nervai ties riba, ir norisi pabėgti.

Vaikystėje niekada nesiskundžiau tėvais. Man viskas patiko, ir buvau patenkinta. Bet paauglystėje su mama ėmė kilti nuolatiniai ginčai: jai nepatiko mano aprangos stilius, šukuosena, makiažas, o taip pat ir tvarka mano kambaryje. Mes kone kasdien ginčydavomės, ir tai tęsėsi iki tol, kol neišvykau studijuoti ir neapsigyvenau bendrabutyje.

Mokyklos laikai taip pat nebuvo lengvi. Mano tėvai buvo „ankstyvi paukščiai“ ir keldavosi anksti net savaitgaliais. Nuo septintos ryto namuose prasidėdavo įprastas gyvenimas: triukšmas dėl arbatinuko, mikrobangų krosnelės, televizoriaus ir garsiai vaikščiojančių tėvų koridoriuje. O aš, pripratusi keltis vėliau, dažnai jaučiausi pavargusi nuo pat ryto.

Mama mėgo palaikyti idealią tvarką namuose, ir tai kartais apimdavo ir mano daiktų išmetimą, jei jie, jos manymu, buvo nereikalingi. Be to, ji dažnai tvarkydavosi mano kambaryje, kad aš paskui nieko negalėdavau rasti. Jos komentarai apie mano išvaizdą buvo nuolatiniai:

– Nustok stumdyti maistą lėkštėje, valgyk viską, – sakydavo ji, kai bandydavau bent ką nors suvalgyti vakarienei.
Po išvykimo gyventi į bendrabutį santykiai su tėvais pagerėjo.

Susitikdavome retai: grįždavau tik per atostogas ir šventes. Mamos pamokymai nespėdavo manęs erzinti, ir tai tiko visiems. Vėliau apsigyvenau su savo vaikinu, būsimu vyru. Mes iš karto radome bendrą kalbą dėl buities ir gyvenimo būdo. Mūsų nebaugino pora neplautų indų ar ant kėdės pakabinti drabužiai. Galėjome savaitę maitintis tik kavinėse, jei tingėjome gaminti.

– Tai tik laikinai, – sakydavo mama, – kai susituoksite, viskas pasikeis. Norėsite tvarkos ir vertinsite namų maistą. Tačiau jau praėjo dveji metai nuo mūsų vestuvių, o „mamos pranašystė“ taip ir neišsipildė.

Mes gyvename taip, kaip mums patinka.
Tačiau prieš tris mėnesius mano tėvai netikėtai atvyko pas mus su didelėmis kuprinėmis ir džiaugsmingais apsikabinimais. Mama pareiškė:

– Mes apsistosime pas jus laikinai, nes atliekame remontą, tai truks ne ilgiau nei tris savaites. Mes su vyru susižvalgėme ir, atsidusę, susitaikėme su neišvengiamu. Juk negalėjome jų išvaryti į gatvę.

Bet trys savaitės tyliai virto į tris mėnesius.
Iš pradžių remontininkai tiesiog paliko objektą, o darbų vadovui prireikė kelių savaičių, kad rastų naują komandą. Tada kaimynai viršuje užliejo butą, sugadindami jau padarytas sienas ir grindis. Buvo nupirkta nauja medžiaga, viskas užtruko, ir pabaigos nematyti.

Tuo tarpu tėvai jaučiasi kaip namuose – tiesiogine prasme. Jie keliasi anksčiau už mus, ir kiekvieną rytą tėtis pirmas užima vonią, kur dar ir rūko. Mama tvarkosi „pagal savo tvarką,“ ir mes nieko negalime rasti. Jei pasakome, kad to nereikia, tuoj pat įsiplieskia pasipiktinimas: „Aš tik noriu gero!“

Kita problema – jų garsus knarkimas. Man ir taip yra sunkumų su užmigimu, o dabar turiu vartoti migdomuosius, kad bent kiek pailsėčiau. O rytais prasideda mamos „patarimai“ visomis gyvenimo temomis:

– Kodėl tu taip stipriai pasidažei? Reikia kukliau.

– Tu šiaip eini dirbti su šiais drabužiais ar persirengsi vietoje?

– Kodėl nesakai vyrui, kad šie marškiniai jam netinka?

Net kai tėvai tiesiog užsiima savo reikalais, mane viskas erzina: mamos balsas, tėčio siurbčiojimas arbata. Suprantu, kad išsikrauti ant jų būtų neteisinga, juk jie nekalti dėl susidariusios situacijos, tačiau suvaldyti save tampa vis sunkiau.

Ypač sunku dėl to, kad nėra aiškios datos, kada šis remontas pagaliau baigsis. Jei būtų konkretus laikas, būtų lengviau. O dabar mes su vyru laikomės iš paskutinių jėgų, bet net nežinome, kiek dar ištempsime. Kaip išlikti ramiai, kad neprarastume savęs ir neįžeistume tėvų?