Motina išvijo patėvį iš namų, nes jis palaikė mano sprendimą nepadėti broliui

Mano brolužis Kęstas niekada nepasižymėjo protu. Tokie kaip jis negali gyventi be nuotykių, kurių jie ieško ant savo galvos kur tik įmanoma.

Mokykloje jis kelis kartus buvo susidėjęs su blogomis kompanijomis. Mama rovėsi nuo galvos plaukus ir sakė, kad sūneliui trūksta vyriškos rankos ir auklėjimo. Mūsų tėvas išėjo, kai mes buvome visai maži.

Išvažiavo į komandiruotę kitame mieste, ten ir liko. Sutiko, pasak motinos, didelę meilę labai pasiturinčios jaunos našlės asmenyje.
Kai Kęstas buvo 7 klasėje, mama parsivedė namo Vladą. Padorų ir teigiamą visomis prasmėms vyriškį. Nieko blogo pasakyti apie jį negaliu.

O štai brolužis iškart parodė jam dyglius. Atsikalbinėjo, neklausė. O paskui lyg ir nieko. Šiltų santykių tarp patėvio ir brolio nebuvo, tačiau skandalai liovėsi.

Mes su broliu seniai užaugome, draugais taip ir netapome. Pernelyg skirtingi. Aš už protingą ekonomiją visame kame, Kęstą beviltiškai traukia gražus gyvenimas.

Prieš 2 metus jis pasiėmė paskolą 100 kvadratų butui pačiame centre. Bankas nustatė pakankamai žemą procentą, tačiau kasmėnesinė įmoka vis tiek sudarė apie 800 eurų.

Mama, prieš kurią Kęstas noriai gyrėsi nauju būstu, aikčiojo iš malonumo. O kaipgi, dabar galima užpakalį kraipyti prieš drauges, kad sūnelis prasimušė į žmones.

O kaip jis prasimušė ir į kokius žmones konkrečiai, ji tikslinti nemėgo. Mano prieštaravimų dėl to, kad pirkti tokį didelį ir brangų butą neturint stabilių pajamų, kurios tuo metu buvo pas brolį, tiesiog kvaila, niekas nesiklausė.

Mama mojo ranka. Neva, tu burbi lyg sena bobelė. Kęstas jai antrino ir dainavo seną dainelę apie tai, kad gyventi reikia čia ir dabar.

– Niekas ir nesiginčija, bet ką tu darysi, jei nutiks nelaimė ir tu neturėsi kuo apmokėti paskolą?- bandžiau prisibelsti iki brolio.

Tas atsakinėjo iš savo repertuaro. Neva, ką nors sugalvosim. Nagi nagi, pagalvojau ir toliau tikslingai taupiau pirmam įnašui. Kuo jis didesnis, tuo, kaip žinia, lojalesnis bus bankas.

Ir štai po kurio laiko Kęstutis apsireiškė pas mus su „puikia“ naujiena. Pasirodo, kad jis jau mėnesį sėdi be darbo. Santaupas, kurias turėjo mano nevykėlis brolis, jis nepervedė į sąskaitą paskolai apmokėti, o sėkmingai pravalgė.

Aš, išgirdusi apie Kęsto reikalus, tik nusijuokiau. Ką, sakau, nereikėjo ilgai laukti bėdos.

Brolis piktai suniurnėjo:

– Geriau pagalvok, kaip man padėti.

– Nė nemanau,- atsakiau aš. – Pats prisivirei, pats ir srėbk. Ieškok naujo darbo, tarkis su banku. Galbūt nusileis tau ir padarys refinansavimą.

Čia įsikišo mama:

– Ir kaip tu gali taip kalbėti, tai juk tavo brolis! Tu privalai padėti!

Ir užvedė kalbą apie tai, kad galėčiau atiduoti jam savo santaupas. Čia aš ir supratau, kad be reikalo papasakojau mamai, kiek jau sukaupta mano sąskaitose.

– Taip taip, tu juk turi pinigų. Atiduok juos broliui, o tu dar susitaupysi.

Vos nenugriuvau. Sakau, kokia proga? Brolis pats panoro pirkti brangų butą, tegu dabar pats ir sukasi. Galėjo pamažinti savo apetitą ir pradėti nuo kažko kuklaus, kaip tai daro visi normalūs žmonės.

Bet ne, jam norėjosi prabangos.

– Tai ir gyvenk dabar prabangoje ant užpilamų makaronų ir juodos duonos,- atsakiau aš.

Visą laiką patėvis tylėjo, o kai mama ėmė rėkti, beveik išstūmė mane iš buto. Paskambink man rytoj, tik šnipštelėjo.

Nustebau, tačiau sekančią dieną visgi paskambinau. Patėvis pasiūlė gudrų variantą, kaip atsikratyti mamos ir brolio.

– Pasakyk artimiesiems, kad tuos pinigus aš pasiskolinau iš tavęs. Tada jie atstos ir persijungs ant manęs.

Paklausiau, kaip patėvis ruošiasi aiškintis su motina. Juk ji nenusiramins, kol nesužinos, kur jis dėjo tokią krūvą pinigų.
Vladas pasakė, kad apie tai negalvočiau. Esą, mano problemos.

Ką gi, pasinaudojau patėvio pasiūlymu. Motina tiesiog kailyje nesitvėrė. Rėkė taip, kad pamaniau, ją ištiks infarktas. O dar po poros dienų sužinojau, kad ji išvijo patėvį iš namų.

Neva jei jis toks išdavikas, išleido mano, t. y. šeimos pinigus, tai ji ir pažinti jo nenori. Ir manęs tuo pačiu, jei aš irgi išdavikė.

Juk mes visi turėjome nusivilkti paskutinius marškinius, kad padėtume brangiajam Kęstučiui. Aha, bėgu. O jei sekantį kartą jis panorės nusipirkti raketą, mokėsiu irgi aš? Na jau ne.

Patėvis pasakė, kad kol kas apsistos pas bičiulį. O aš nusprendžiau imti paskolą, kol giminaičiai iš tikrųjų nepasigviešė mano pinigų.

Patėvį pasiimsiu pas save. Pagyvensime kol kas vienoje teritorijoje, o paskui ką nors sugalvosime. Motina ir Kęstas prakeikė mus.
O dabar galvoju, kaip gi taip išeina, kad giminaičiai su tavimi elgiasi blogiau nei tie, kuriems tu devintas vanduo nuo kisieliaus.

You cannot copy content of this page