Mus išskyrė šimtai kilometrų ir metus trukusios nuoskaudos, kol vienas skambutis viską pakeitė…

Aš visada maniau, kad mano mama — tai kažkas nepajudinamo, kaip saulė, kuri visada patekėja. Ji buvo mano gyvenimo dalis, kaip oras, kuriuo kvėpavau. Mes pykdavomės, įsižeisdavome, nesikalbėdavome savaitėmis, bet visada žinojau, kad ji kažkur ten, kitoje linijos pusėje, laukia mano skambučio.

Mus išskyrė šimtai kilometrų, metus trukusios nuoskaudos ir nutylėjimai, bet aš vis tiek tikėjau, kad dar turime laiko. Aš atidėdavau pokalbį, atleidimą ir apkabinimą vėlesniam laikui, „kai nors kada“. Buvau įsitikinusi, kad ji palauks, kad dar turėsime vieną galimybę viską ištaisyti, bet vieną vakarą suskambo telefonas…

Tą dieną laukiau žinutės nuo jos. Ji turėjo atsiųsti nuotrauką apie savo naują pomidorų derlių. Ji labai didžiavosi jais, kiekvienais metais augindavo juos savo mažame darže, ir nors aš gyvenu didmiestyje ir perku daržoves prekybos centre, man buvo svarbu žinoti, kad jai viskas gerai. Bet žinutės nebuvo. Galvojau: „Tikriausiai pamiršo arba anksti užmigo“. Taip užmigau, nesijaudindama.

Aš nubudau iš telefono skambučio, ir mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlusi. Skambino mano brolis. Jis niekada neskambina tokiu vėlyvu metu.

— Alio, — sušnibždėjau.

— Jos nebėra, — jis sutrikusiu balsu pasakė. — Mama… ji…

— Kas „ji“? Kas nutiko?! — aš klykiau į telefoną.

— Jos širdis sustojo. Miegant. Aš radau ją šiandien ryte…

Aš padėjau ragelį. Mano pasaulis sugriuvo. Viskas tapo tarsi rūke. Nusipirkau bilietą į pirmą traukinį ir grįžau namo. Kelias atrodė begalinis, ir visą tą laiką galvoje sukosi mūsų paskutinis pokalbis. Mes ginčijomės dėl kažkokio smulkmenos. Aš net nebegalėjau prisiminti dėl ko.

— Kodėl man neatsako? — išgirdau mamos balsą telefone.

— Mama, neturiu laiko, — aš padėjau ragelį ir neatsakiau į jos skambučius.

Dabar atiduočiau bet ką pasaulyje, kad atsakyčiau į tą skambutį, kurio praleidau.

Atvykau į gimtąjį miestą, įėjau į mūsų namus. Jie buvo tylūs ir tušti. Viskas kvepėjo mama: pyragais, šviežia duona ir valerijonu. Aš nuėjau į jos kambarį ir pamačiau ant stalo krūvą jos mėgstamų knygų, kurias kažkada jai padovanojau gimtadienio proga, o šalia — nuotrauką, kurioje mes juokiames. Atrodė, kad mus niekas neskiria, bet žinojau, kad taip nėra.

Aš atsisėdau ant jos lovos, ir ašaros pradėjo lietis iš akių. Aš verkiau, nes nekenčiau savęs už tai, kad nevertinau jos gyvenimo. Aš verkiau, nes supratau, kad niekada daugiau neišgirsiu jos balso. Negirdėsiu jos „Ar valgiai?“, „Ar užsidėjai kepurę?“, „Kada atvyksi?“. Norėjau grįžti atgal į tą laiką, kai ji buvo gyva, ir tiesiog pasakyti: „Mama, aš tave myliu“.

Aš sėdėjau ten iki pat ryto, o paskui išėjau į daržą. Ten buvo jos pomidorai, tokie pat raudoni, kaip ir nuotraukoje, kurios ji man neatsiuntė. Aš nuskyniau vieną, įkandau ir pajutau tą patį skonį, kurį ji visada apibūdindavo. Jame buvo visa jos meilė ir rūpestis. Aš nuskyniau dar vieną, ir dar. Verkiau, bet tuo pačiu metu juokiausi, nes mačiau, kaip ji šypsosis, jei žinotų, kad vertinu jos darbą.

Mamos nebėra, o aš taip ir neatsisveikinau. Neprisipažinau jai, kiek ją myliu. Nesuspėjau padėkoti už viską, ką ji dėl manęs padarė. Bet žinau, kad ji visada bus su manimi. Kiekviename pomidore, kiekvienoje gėlėje, kiekvienoje smulkmenoje, kurią ji taip mylėjo.

Gyvenimas toks trumpas. Ar jau pasakėte savo artimiesiems, kaip stipriai juos mylite?