Mūsų šeimyninis gyvenimas buvo laimingas, jaučiau nuolatinį jo rūpinimąsi. Viskas sugriuvo tada, kai po eilinės komandiruotės aptikau jo lagamine telefoną,kurio anksčiau nė karto nemačiau

Mes buvome susituokę jau 7 metus. Vyrą paaukštino darbe ir netrukus išsiuntė į komandiruotę. Sutapimas, kad tai buvo jo gimtasis miestas, kuriame jis kadaise gyveno su tėvais.

Jam grįžus aš pastebėjau kažkokias elgesio ypatybes, kurių anksčiau nebuvo. Antanas žiūrėjo į mane kitaip, įdėmiau, lyg anksčiau kažko būtų nepastebėjęs, o dabar stebėtųsi. Neištvėrusi aš pasidomėjau, kas nutiko. Į tai gavau atsakymą „neįtikėtinai pasiilgau“.

Toliau sekė jo pasakojimas apie tai, kad vadovybė dabar jau reguliariai siųs jį į tą miestą darbo vizitų ir garantuos gerą priedą prie atlyginimo. Mane šios naujienos labiau nudžiugino, nei suneramino – šeimoje pinigų labai labai reikėjo, juolab sūnus netrukus eis į mokyklą.

Taigi, prasidėjo pastovios vyro kelionės savaitei kiekvieną mėnesį, užtai pinigų buvo pastebimai daugiau ir tai labai džiugino.

Nuo to laiko praėjo ilgi 13 metų. Mano vyras „išaugo“ iki direktoriaus pareigų, tačiau vis dar vykdavo į komandiruotes, tiesa, rečiau, nei iki eilinio paaukštinimo. Kartais ir aš skrisdavau su juo, jei kelionė būdavo į užsienį.

Mūsų šeimyninis gyvenimas buvo gana jaukus ir laimingas, jaučiau nuolatinį jo rūpinimąsi. Viskas sugriuvo tada, kai po eilinės komandiruotės aptikau jo lagamine telefoną,kurio anksčiau nė karto nemačiau.

Iš pradžių pamaniau, kad tai kažkieno pamestas telefonas ir, žinoma, jį reikia greičiau grąžinti, todėl įjungiau įrenginį, kad rasčiau kontaktuose savininko artimųjų numerius. Atblokavus ekrane pasirodė mano nuotrauka, dėl ko aš smarkiai nustebau, kadangi tokios fotografijos net neprisiminiau, o ir mano garderobe tokių drabužių nebuvo.

Tai reikėjo išsiaiškinti, todėl įlindau į nuotraukų galeriją, ėmiau jas žiūrinėti ir pamačiau krūvą tos pačios moters, kuri įsižiūrėjus, žinoma, pasirodė esanti ne aš, o kažkas, labai smarkiai panaši į mane.

Toliau pamačiau mergaitę, kurios panašumo į mano vyrą tiesiog nebuvo įmanoma nepastebėti. Be abejonės, jis turėjo dar vieną šeimą. Jei nebūčiau pamačiusi tokių akivaizdžių įrodymų, niekada negalėčiau patikėti tuo, kas vyksta.

Buvau tiesiog sutrypta. Sielvarto lavina užgriuvo tokia jėga, kad panorau atidaryti langą ir žengti pro jį. Nesupratau , kaip galėsiu tai pergyventi.

Kai vyras pasirodė namuose, jis iškart suprato, kad mano būsena siaubinga. Išgyventos emocijos akimirksniu mane pasendino. Jo žvilgsnis nusileido ties rankomis, kuriose aš laikiau nelemtąjį telefoną. Jis prisipažino čia pat, vietoje, puolė prie manęs, ėmė drebančiu balsu teisintis, aiškindamas, kad negalėjo papasakoti savo paslapties, suprasdamas, kad praras mane.

Žodžiai liejosi, jis ėmė taukšti apie tai, kad iš neįmanomų atsitiktinumų ir susidėjo jo gyvenimas. Naujas miestas, pažintis su mergaite, dėl kurios jis ėjo iš proto, tačiau negalėjo užmegzti nieko daugiau, išskyrus draugystę.

Eilinis persikraustymas, kuris mus supažindino. Ypač pirmasis susitikimas, kai jis akimirksniu pametė galvą, įsimylėjęs mane vietoje, juk aš buvau beveik jos dvynė, ką jis suprato vos pažvelgęs.

Žinoma, jis jautė man gausybę švelnių jausmų, deja, negalėjo pamiršti tos, kuri buvo pirmoji. Kai įvyko jo pirmoji komandiruotė į tėviškę, jis rado savo didžiąją pirmąją meilę. Pasirodo, ji skaudžiai pasigailėjo, kad neužmezgė su juo santykių jaunystėje.

Ir kai atsirado šansas viską atnaujinti, ji juo pasinaudojo, netrukus jiems gimė dukra. Mano vyras gailėjosi to, kas įvyko, sakė, kad nenorėjo skaudinti manęs ir prašė neišeiti. Jis pasidalijo tuo, kas jam brangiausia – troškimu supažindinti skirtingų moterų vaikus.

Tačiau manęs jo prisipažinimai nejaudino, mes akimirksniu tapome labai tolimi vienas kitam.