Naktį vyras tiesiog susidėjo krepšį ir išėjo, o paryčiais gavau jo žinutę. Iki šios rankos dreba prisiminus tą sms

Negaliu pasakyti, kad mes gyvenome kaip vyras ir žmona. Ne, jis man nebuvo vyras, mes gyvenome sugyventinių statuse. Ilgą laiką atidėliojome susirašymą ir vestuves, tam nebuvo pinigų. Po 3 metų mums gimė dvynės. Nerašėme jo pavardės, kad gautume pašalpą. Buvo sunku su pinigais, štai kaip.

Praėjo 5 metai. Mano sugyventinis pastoviai būdavo darbe, nebuvo laiko net bartis, jis grįždavo vėlai naktį ir anksti ryte išeidavo. Aš ir vaikai jo dorai nė nematėme.

Ir štai jis kaip įprastai parėjo taip vėlai, aš jau beveik miegojau, susirinko krepšį, aš pagalvojau, kad darbo drabužius.

O sekantį vakarą jis negrįžo. Labai pergyvenau, laukiau, kol grįš. Paskambinau anytai, pagalvojau, gal nuvažiavo pas ją; ji man pasakė, kad jis jai nė neskambino. Tada nusprendžiau paskambinti jo porininkui ir jis pasakė, kad jo šiandien nebuvo. Tas porininkas toks keistas, ėmė mane su kažkuo sveikinti.

– Julija, o jus galima pasveikinti, taip?

Aš persigandau, taip sveikina, kai kas nors laukiasi. Ir su kuo gi jis nusprendė mane pasveikinti…

– Na kaip su kuo? Ilgai lauktos atostogos.

Į jokias atostogas mes nesiruošėme, Paulius man nieko nesakė. Galiausiai įtikinusi jo kolegą, kad mes liekame namie ir vyriškis ilsėsis taip, padėjau ragelį.

Ryte atėjo žinutė nuo Pauliaus: daugiau man nerašyk ir neskambink. Nebemyliu tavęs, išvykau į kitą miestą. O vaikai? Vaikai tavo.
Papasakojau anytai, jis su ja bendrauja. O aš? Ir ką aš? Myliu jį ir vis dar laukiu. Ką man dabar daryti, nežinau. Patarkite ką nors?