Našlaičiu tampama netekus motinos…

Su amžiumi aš vis daugiau ėmiau suprasti, kokią svarbią reikšmę mano gyvenime turėjo mama.

Nežinau, ar ji pati suprato savo reikšmę man. Manau, ne. O aš tuo labiau. Dabar stebiuosi jos išmintimi, paprastumu, kerinčiu natūralumu.

Mano tėvo dėka mama turėjo galimybę gyventi taip, kaip ji norėjo – tai yra, pirmiausia saugoti namus ir jų tradicijas. Todėl, laimei, mes su broliu buvome auklėjami visiškai kitokiose sąlygose, nei daugelis mūsų bendraamžių.

Mama mokė: „Jei tau kažkas krenta į rankas šiaip sau ir tu be jokių pastangų gali ištiesti ranką ir paimti, pagalvok, keli žmonės iš dešimties to neatsisakytų.“ „Niekada neišsemk visko iki pabaigos, kad neišgirstum, kaip samtis paliečia dugną“.

Mama pagimdė mane gana vėlai – jai buvo 42 metai, ir aš ją pamenu jau brandaus amžiaus. Bet visada, iki paskutinių dienų, jautėsi gigantiška jos energija ir neišsenkantis smalsumas, trauka naujoms žinioms ir būtinybė šiomis žiniomis pasidalyti.

Perfekcionizmas – tai pas mane irgi iš mamos, aš iki šiol jo nepraradau…

Aš niekada nemačiau mamos nieko nedarančios. Niekada!

Jai niekada nebuvo nuobodu. Ar kažkas rašoma, verčiama, taisoma, siuvama, persiuvama, kasama, sodinama, kepama, verdama, mezgama – viskam ji atsiduodavo su neįtikėtina aistra.

Be to, viskas, ką ji darė, buvo statoma ant pagrindinės, akademinės bazės.

Ji pasižymėjo kolosaliu gyvybingumu ir visur, kur beatsidurtų, mokėjo pakreipti gyvenimą savaip.

Ji nevalingai sukūrė aplink save neįprastai įtraukiančią žmogišką aurą.

… Manęs niekada nedomino buitinės svetimo gyvenimo detalės. Niekada nekolekcionavau gandų ir apkalbų. Nekenčiu svetimų kaulelių narstymo.

Ta prasme pavyzdžiu gali tarnauti mano mama. Jai daug kartų skambindavo ir suokalbišku tonu ištarnavo į telefono ragelį: „Žinote, kur ir su kuo dabar jūsų vyras?“. Ji atsakydavo: Prašau, daugiau nerinkite šio numerio. Niekada“. Nemanau, kad mamai lengvai duodavosi išorinis atsiribojimas ir abejingumas, bet ji tai sakydavo tyliai ir ramiai. Galbūt paskui su tėvu ir buvo kažkokių aiškinimųsi, bet aš niekada jų negirdėjau.

Pastaruosius 20 metų ji pragyveno sodyboje. Ir visi mano draugai, brolio draugai džiugiai priimdavo kvietimą atvažiuoti: jiems didelis malonumas buvo laukti susitikimo su ja.

Bet kokiame žmoguje – pačiame paprasčiausiame, neįmantriame – ji sugebėdavo įžvelgti tai, kas jai įdomu ir su visais bendravo kaip su lygiais.
Mamos skonis buvo stulbinantis.

Rengėsi mama pagal amžių ir atitinkamai savo įsivaizdavimui apie madą. Niekada nebuvo drabužių pertekliaus, krūvos skudurų. Nedaug, bet geros kokybės…

Žmones, sakančius, kad jiems nuobodu, ji tiesiog sunaikindavo savo ironija.

Kiek prisimenu save, tiek prisimenu ir jos įtaką. Suaugęs aš taip pat jaučiau jos gyvybinę energiją.

Net jei mamos nebuvo šalia. Aš dirbau, ilgam išvažiuodavau. Mes galėjome nesimatyti mėnesiais, retai kalbėdavome telefonu… Bet jos buvimas jautėsi pastoviai. Buvo toks nuostabus įsitikinimas, kad ji yra, o tai reiškia, viskas gerai, patikima, tvirta.

Ir dabar niekas nepasikeitė. Mama egzistuoja mano gyvenime. Ir tikiuosi, ne tik mano.

Ir vis dėlto… Našlaičiu tampama netekus motinos. Branginkite jas.