Nebeatiduodu žmonai pensijos ir leidžiu pinigus sau

Mano vardas Mykolas. Prieš 10 metų išėjau į pensiją. Buvau kariškis, taigi, įsidarbinau dar į vieną darbą. Pinigų užtenka, mes su žmona galime viską sau leisti.

Visą gyvenimą svajojau keliauti. Savo laiku tik kelis kartus esu buvęs užsienyje.
Ir štai dabar, pensijoje, kai lyg ir laikas leidžia, ir lėšos, aš norėjau atsiduoti savo hobiui, tačiau susidūriau su antrosios pusės nesupratimu.

– Ir kur tu susiruošei? – bambėjo Liudvika, šluostydama lėkštes ir su trenksmu dėdama jas į lentyną. – Sėdėk jau iki savo dienų pabaigos! Tu gal ir jaunas pensininkas, bet visgi pensininkas! Sėdėk, anūkus prižiūrėk, su bičiuliais kieme šachmatais žaisk!

– Nenoriu aš su senais kelmais samanoti! – atsakiau žmonai. – O anūkus mes su tavimi ir taip prižiūrime, tačiau pakeisti tėvų aš nesiruošiu!

– Taigi, o pinigų iš kur imsi savo kelionėms? – iš kitos pusės apsuko žmona. – Tai juk ne troleibusu važinėtis? Tavo pomėgis kainuos didelius pinigus!

Susimąsčiau – finansine klausimo puse domėjausi nedaug.

Pasirausiau internete ir aptikau savitos keliautojų bendruomenės tinklapį. Kažkas panašaus į klubą. Nusprendęs surizikuoti, atėjau į susitikimą.

Mano nuostabai, čia buvo labai daug pagyvenusių žmonių, didžioji dauguma.
Smagūs senukai noriai pasakojo savo nuotykius.

Viena moteris papasakojo, kad visą gyvenimą svajojo išplaukti į kelionę burlaiviu. Pinigų ji turėjo nedaug, ilgai taupė ir dėjo centą prie cento, tačiau surinkti reikiamos sumos jai taip ir nepavyko.

Tada ji viską metė, išnuomojo butą ir įsidarbino laivo bufetininke. Po mėnesio jau buvo Kanarų salose.

Susidomėjęs žiūrinėjau fotografijas.

Kitas senukas kasmet vyksta į Italiją. Tam jis ima kreditą. O išsimoka tuo, kad Italijoje įsidarbina plantacijoje.
Pabendravęs su šiais žmonėmis, supratau vieną dalyką – keliauti galima su bet kokiu biudžetu, svarbiausia, kad yra noras!

Lyg ant sparnų grįžau namo, kur manęs laukė artimieji.

– Tėti, ką tu čia sugalvojai? – paklausė manęs vyresnioji dukra Odeta. – Visi seneliai sėdi su anūkais ir soduose agurkus augina, o tu kur susiruošei? Į Šiaurės ašigalį?

– Nors ir ten! – sušukau aš. – Noriu keliauti į kitas šalis. Tokia mano svajonė.

– Taigi, o pinigų iš kur tam imsi? – vėl ėmėsi finansinės pusės mano sutuoktinė.

– Turiu kažkiek susitaupęs,- atsakiau ramiai, – taipogi tam skirsiu pensiją.

– O gyventi už ką? – skėstelėjo rankomis Liudvika.

– Algą atiduosiu tau, o štai pensija – mano! Gyvenimas mano, kaip norėsiu, taip ir ilsėsiuosi! – ryžtingai atsakiau aš.

– Tėti, o tu nebijai? Visgi svetimos šalys, kita kalba, kiti žmonės, – jaunesnioji dukra Olivija įdėmiai pažvelgė į mane.

– Štai ir kalbų tuo pačiu pasimokysiu! – nusijuokiau aš. – Viskas. Šis klausimas išspręstas. Jūs manęs neperkalbėsite.

Žmona ir vyresnioji dukra dar ilgai aptarinėjo mano, kaip jos sakė, beprotišką norą. Jaunėlė atėjo į mano kabinetą.
– Žinai, tėti, o tai išties šaunu! – Olivija šiltai nusišypsojo. – Tu visada svajojai keliauti ir nusprendei įgyvendinti savo svajonę.

Dabar aš keliauju, vykstu į kitas šalis bent kartą į du mėnesius. Pinigus atidedu iš pensijos. Kartais tenka paimti kreditus, bet nedidelius, iki 1000, ir išmokėti juos aš spėju laiku.

Liudvika iš pradžių bambėjo ant manęs, tačiau netrukus, pamačiusi mane žvalų ir pilną jėgų grįžtantį iš kelionių, irgi pasiprašė į kurortą.

Išvykome mes į Egiptą. Mano sutuoktinė nori ilsėtis pasyviai, o aš už aktyvų poilsį, taigi, kol Liuda gulėjo prie baseino, aš spėjau nuvykti į Kairą ir Tunisą.

– O žinai, Mykolai, visgi keliauti labai naudinga sveikatai,- pasakė man žmona, kai mes grįžome namo. – Ne veltui visada tau sakiau – kam namie sėdėti, dar apsamanosime. Pensijoje reikia atrasti pasaulį!

Dabar su žmona vykstame į kelionę kartą metuose.